Romėnų istorikai Tacitas ir Svetonijus minimi kaip vieni seniausių nekrikščioniškų šaltinių, pateikiančių užuominų apie Jėzų ar bent apie ankstyvąją krikščionių bendruomenę. Tacito veikalas „Metraščiai“ (lot. „Annales“), parašytas apie II amžiaus pradžią, o Svetonijaus tekstai (ypač „Cezarių gyvenimai“) suteikia žvilgsnį į anuometinę Romos imperiją, jos valdovų valdymą bei įvairias religines grupes. Šie paminėjimai nėra itin išsamūs, bet padeda geriau suprasti pirmųjų krikščionių padėtį.
Tacitas, rašydamas apie imperatoriaus Nerono laikus, mini, kad Romoje augo grupė, vadinama krikščionimis. Taip pat pabrėžiama, jog jų pavadinimas kilo nuo „Christus“, kuris buvo nukryžiuotas Judėjoje, valdant Poncijui Pilotui ir imperatoriui Tiberijui. Tacitas aiškiai nurodo, kad ši bendruomenė patyrė žiaurų Nerono persekiojimą, kai istorijoje minimas Romos gaisras tapo dingstimi kaltinti krikščionis. Nors istorikas pats nebuvo prielankus naujajam tikėjimui, tokia pastaba parodo, kad krikščionys buvo pakankamai pastebimi, jog būtų laikomi atskira grupe. Kartu stiprinamas ir Jėzaus, kaip realios istorinės asmenybės, vaizdas – nors Tacitas apie Jo mokymą nediskutuoja, fiksuoja aplinkybes, patvirtinančias krikščionių judėjimo egzistavimą.
Svetonijus, dirbęs administracinį darbą imperatoriaus Trajano laikotarpiu, taip pat paliko užuominų apie krikščionis. Žymiausias paminėjimas aptinkamas „Cezarių gyvenimuose“, kur pateikiama, jog imperatorius Klaudijus išvarė iš Romos žydus dėl neramumų, kilusių „Chrestus“ įtakoje. Šios vietos aiškinamos įvairiai. Vieni mokslininkai mano, kad turimas omenyje pats Jėzus (kurio vardas galėjo būti užrašytas klaidinančia forma „Chrestus“), kiti spėja, kad galėjo būti minimas koks nors kitas asmuo. Vis dėlto didelė dalis tyrinėtojų sutaria, kad kalbama apie ankstyvąsias krikščionių bendruomenes, kilusias iš žydų aplinkos ir sukėlusias tam tikrų nesutarimų Romoje. Svetonijus nereikšmingų grupelių dažnai neišskirdavo, todėl šis paminėjimas rodo, kad bendruomenė nebuvo visiškai marginali.
Kontekstas abiejų istorikų tekstuose svarbus tuo, kad leidžia suvokti, jog Jėzaus asmuo ir jo sekėjai I–II amžiuje buvo bent jau žinomi viešojoje erdvėje, o valdžia ėmėsi pozicijos, kuria siekė reguliuoti ar bausti krikščionių veiklą. Tacitas persekiojimo priežastis mini konkrečiai, siesdamas jas su Nerono politinėmis intrigomis, o Svetonijus sieja krikščioniškų ir žydiškų bendruomenių santykius su miesto tvarkos pažeidimais. Abi žinutės nėra teologinės, o daugiau administracinio ar kronikinio pobūdžio, tačiau būtent dėl to istorikams ir teologams tampa reikšmingos: jos rodo, jog egzistavo realūs konfliktai, susiję su ankstyvojo krikščioniško judėjimo plitimu.
Nors informacijos apimtis kukli, Tacito ir Svetonijaus užrašai patvirtina, kad anuometinėse imperijos struktūrose Jėzaus vardas bei jo sekėjai buvo tapę svarstymo bei vertinimų objektu. Krikščionybės augimas, nors iš pradžių vykęs judėjų aplinkoje, vėliau ėmė plisti įvairiuose imperijos regionuose, sukeldamas politinių ir socialinių pasekmių. Šie du antikiniai šaltiniai leidžia aiškiau suvokti istorinę aplinką, kurioje susiklostė krikščionybės likimas: iš pradžių tai buvo nedidelis, bet sparčiai augantis judėjimas, kuris galų gale pakeitė visos Romos imperijos religinį veidą.