Svetimos nuodėmės yra katalikų moralės mokymo dalis, kuri pabrėžia ne tik asmeninių nuodėmių svarbą, bet ir atsakomybę už kitų daromas nuodėmes. Tai reiškia, kad žmogus gali būti kaltas ne tik dėl savo veiksmų, bet ir dėl to, kad prisideda prie kitų nuodėmių. Štai ką reiškia skirtingi svetimų nuodėmių būdai:
- Ką pikta daryti (prisidėti prie nuodėmės):
- Patarti. Duoti patarimą, kuris veda į blogus veiksmus ar nuodėmę. Jei patariame daryti kažką bloga, tampame atsakingi už kito žmogaus veiksmus.
- Liepti. Įsakyti ar priversti kitą žmogų daryti nuodėmę. Tai gali būti tiesioginis nurodymas elgtis blogai.
- Padėti. Aktyviai prisidėti prie kito žmogaus nuodėmės, padedant atlikti blogą veiksmą ar sudarant tam sąlygas.
- Ką pikta darant (palaikyti ar skatinti nuodėmę):
- Pritarti. Pritarti kitam, kai jis daro bloga, net jeigu pats tiesiogiai nedalyvaujame. Tai rodo abejingumą blogiui ir paskatina kitą asmenį toliau elgtis nuodėmingai.
- Pagirti. Girti kitą žmogų už tai, kad jis daro nuodėmę. Tai gali skatinti kitą žmogų daryti blogus darbus.
- Nesulaikyti. Jei galime užkirsti kelią nuodėmei, bet to nedarome, tampame atsakingi už jos įvykdymą. Nesulaikydami kitų nuo blogio, rodome abejingumą jų veiksmams.
- Ką pikta padarius (po nuodėmės):
- Tylėti. Žinoti apie nuodėmę, bet nieko nedaryti ar nesakyti, kad tai sustabdytume. Tai gali reikšti slaptą pritarimą arba abejingumą blogiems veiksmams.
- Slėpti. Aktyviai slėpti kitų padarytas nuodėmes, kad jos nebūtų atskleistos ar nubaustos.
- Pasidalyti. Dalintis nauda iš kitų nuodėmingų veiksmų, pavyzdžiui, gauti materialinę ar kitokią naudą iš neteisėtų veiksmų.
Šios kategorijos pabrėžia atsakomybę ne tik už savo veiksmus, bet ir už poveikį kitų elgesiui. Tai padeda suprasti, kaip svarbu ne tik vengti nuodėmių asmeniškai, bet ir stengtis neįtraukti kitų į nuodėmingus veiksmus ar jų neskatinti.