Šventoji Edita Štein, dar žinoma kaip Šventoji Kryžiaus Teresė Benedikta, buvo žymi filosofė, konvertitė į katalikybę ir kankinė. Gimusi žydų šeimoje Vokietijoje, ji tapo viena iš įtakingiausių XX a. krikščioniškų mąstytojų ir tapo simboliu tikėjimo persekiojimo laikotarpiu, kai Antrojo pasaulinio karo metu nacistų režimas ją nužudė Aušvico koncentracijos stovykloje. Editos gyvenimas yra drąsos, filosofinio mąstymo, tikėjimo ir gilaus atsidavimo Dievui pavyzdys.
Ankstyvasis gyvenimas ir filosofija
Edita Štein gimė 1891 m. spalio 12 d. Breslau (dabartiniame Vroclave, Lenkijoje) ortodoksų žydų šeimoje. Nors jos šeima buvo giliai religinga, Edita nuo paauglystės pasuko ateizmo link ir atsisakė tikėjimo, teigdama, kad nebegali tikėti Dievu. Būdama intelektualiai aktyvi, Edita įstojo į Getingeno universitetą, kur studijavo filosofiją, psichologiją ir istoriją. Ji tapo viena iš pagrindinių vokiečių filosofijos mokslininkių, ypač Edmund Husserl mokine ir fenomenologijos šalininke. Edita tapo Husserl asistentė ir rašė disertaciją apie empatiją.
Tikėjimo atradimas ir konversija
Editos kelias į krikščionybę prasidėjo, kai ji susipažino su keliais krikščionimis draugais ir filosofais. Tačiau lemiamas momentas įvyko, kai ji perskaitė šv. Teresės Avilietės autobiografiją. Šios knygos poveikis buvo toks stiprus, kad Edita tuojau pat nusprendė atsiversti į katalikybę. 1922 m. ji buvo pakrikštyta ir priėmė katalikų tikėjimą, po kurio likusį gyvenimą atsidavė Dievui.
Po atsivertimo Edita toliau gilinosi į krikščionišką filosofiją ir teologiją, parašydama daugybę svarbių darbų apie tikėjimą, žmogaus prigimtį ir teologinę antropologiją. Ji dėstė katalikiškose mokyklose ir galiausiai prisijungė prie Karmelitų vienuolijos, priimdama Kryžiaus Teresės Benediktos vardą. Tapusi vienuole, Edita gyveno griežtą ir atsidavusį dvasinį gyvenimą.
Gyvenimas ir kankinystė nacizmo šešėlyje
Kai Vokietijoje į valdžią atėjo nacistų partija, antisemitinė politika smarkiai suintensyvėjo. Nepaisant to, kad Edita buvo katalikė, jos žydiškos kilmės nebuvo pamirštos. 1938 m., siekiant apsaugoti ją nuo nacių represijų, ji buvo perkelta į Karmelio vienuolyną Nyderlanduose. Tačiau net ir čia ji nebuvo saugi – 1942 m., kaip atsakas į Katalikų Bažnyčios protestus prieš žydų persekiojimą, naciai pradėjo suiminėti krikščionis žydus.
1942 m. rugpjūčio 2 d. Edita Štein buvo areštuota kartu su savo seserimi Roza, kuri taip pat buvo konvertitė ir karmelitė. Netrukus po to, rugpjūčio 9 d., ji buvo nužudyta Aušvico koncentracijos stovykloje dujų kameroje. Editos gyvenimo pabaiga simbolizuoja žydų genocido tragediją, tačiau jos kankinystė taip pat įkūnija žmogaus ištikimybę Dievui net mirties akivaizdoje.
Kanonizacija ir palikimas
1998 m. spalio 11 d. Edita Štein buvo kanonizuota popiežiaus Jono Pauliaus II ir paskelbta šventąja. Ji taip pat buvo paskelbta Europos globėja kartu su šv. Brigita Švedė ir šv. Kotryna Sieniete. Jos gyvenimas ir raštai išliko kaip įkvepiantis intelektualaus ir dvasinio gyvenimo pavyzdys, rodantis, kaip žmogus gali rasti Dievą net giliausiose tamsybėse.
Edita Štein paliko didelį filosofinį ir teologinį palikimą. Jos raštai apie empatiją, moterystę, žmogaus prigimtį ir dvasinį gyvenimą tebėra aktualūs šiuolaikinėje teologijoje ir filosofijoje. Jos gyvenimo istorija ne tik įkvepia dėl asmeninio tikėjimo kelio, bet ir parodo tragišką nacių persekiojimo metu patirtą žydų ir krikščionių kančią.