Šventoji Džozefina Bachita (1869–1947) buvo kilusi iš Sudano, ir jos gyvenimas tapo įkvepiančia istorija apie kančią, atleidimą ir Dievo meilės jėgą. Ji gimė Darfūro regione, Sudane, kur būdama vaikas buvo pagrobta ir parduota į vergiją. Bachitos gyvenimas atspindi sunkų vergovės kelią, tačiau per jį ji atrado savo dvasinį pašaukimą, kuris galiausiai atvedė ją į Katalikų Bažnyčią ir šventumą.
Ankstyvasis gyvenimas ir vergija
Džozefina Bachita gimė apie 1869 metus, tačiau tiksli gimimo data nėra žinoma, nes Sudane tuo metu buvo dažnos karinės invazijos ir vaikų grobimai. Ją pagrobė maždaug septynerių metų amžiaus, o ji pati pasakojo, kad jos pagrobėjai suteikė jai vardą „Bachita“, kuris arabų kalba reiškia „laimingoji“. Bachita buvo parduota vergų rinkoje ir tapo vergų prekybos dalimi – buvo kelis kartus parduota skirtingiems šeimininkams.
Jos gyvenimas vergijoje buvo pilnas kančių ir žiaurumo. Kai kurių šeimininkų rankose ji patyrė neapsakomus kankinimus, ypač vienoje šeimoje, kur ją nuolat plakė ir randavo. Džozefina patyrė fizinį ir emocinį smurtą, tačiau, nepaisant visų kentėjimų, ji išsaugojo savo vidinę stiprybę.
Išgelbėjimas ir atradimas
Galiausiai, 1883 metais Bachita buvo nupirkta Italijos konsulo Callisto Legnani, kuris ją parsivežė į Italiją. Italijoje jos gyvenimas pradėjo keistis – čia ji buvo perduota Markizai Michieli šeimai, kur prižiūrėjo mažą vaiką. Šeima ją nuvežė į Veneciją, kur Bachita susipažino su Kanos seserų vienuolėmis. Tai buvo lemtingas įvykis jos gyvenime, nes šios vienuolės supažindino ją su krikščionišku tikėjimu.
Kai markizė bandė sugrąžinti Bachitą į Sudaną, ji kategoriškai atsisakė grįžti, siekdama likti su vienuolėmis. Jos byla pasiekė Italijos teismus, kurie nusprendė, kad Bachita buvo laisva, nes vergovė Italijoje buvo uždrausta. Tai buvo didžiulis lūžis jos gyvenime, kuris atvedė ją prie krikšto.
Vienuoliškas gyvenimas
Džozefina Bachita 1890 metais buvo pakrikštyta ir priėmė Džozefinos vardą. Ji atrado tikėjimo laisvę ir 1896 metais tapo vienuole Kanos seserų kongregacijoje. Bachita gyveno nuolankų ir paprastą gyvenimą, skirdama save Dievo ir žmonių tarnystei. Ji buvo žinoma dėl savo šilto ir rūpestingo charakterio, o jos gilus tikėjimas ir maldos gyvenimas tapo pavyzdžiu kitiems.
Savo gyvenime Bachita nuolat dėkojo Dievui už savo patirtas kančias, nes jos vedė ją į Dievo pažinimą. Ji buvo sakoma: „Jei sutikčiau tuos, kurie mane pagrobė ir kankino, bučiau juos apkabinusi, nes be jų nebūčiau tapusi krikščione.“
Šventumo pripažinimas
Džozefina Bachita mirė 1947 metų vasario 8 dieną Italijoje, būdama 78 metų. Po jos mirties prasidėjo jos šventumo pripažinimo procesas, ir 2000 metais popiežius Jonas Paulius II ją kanonizavo. Ji tapo pirmąja šventąja iš Sudano ir yra ypatingai gerbiama kaip vergų globėja bei kankinių nuo smurto gynėja.
Šventoji Džozefina Bachita yra atminimo simbolis tiems, kurie patyrė vergiją, skurdą ir priespaudą. Jos gyvenimas atspindi ne tik fizinio išlaisvinimo istoriją, bet ir dvasinį atgimimą. Jos atlaidumas ir gebėjimas mylėti net tuos, kurie ją skriaudė, tapo įkvėpimu milijonams žmonių. Džozefinos šventė minima vasario 8 dieną, o ji yra laikoma vilties ir tikėjimo pavyzdžiu net ir sunkiausiomis aplinkybėmis.