Šventasis Tomas Becket (1119–1170) buvo Kenterberio arkivyskupas, žinomas dėl savo ryžtingos kovos už Bažnyčios teises prieš Anglijos karalių Henriką II. Jo gyvenimo istorija tapo viena iš labiausiai žinomų viduramžių krikščioniškosios kankinystės pavyzdžių, o jo mirtis sukėlė stiprią visuomenės reakciją ir paliko ilgalaikį pėdsaką Bažnyčios ir valstybės santykiuose Anglijoje.
Ankstyvasis gyvenimas ir kilimas į valdžią
Tomas Becket gimė 1119 arba 1120 metais Londone, normandų šeimoje. Jis gavo puikų išsilavinimą, studijuodamas Paryžiuje, Bolonijoje ir kitose Europos mokyklose. Jo intelektas ir asmeninės savybės patraukė dėmesį, ir jis tapo artimu karaliaus Henriko II patarėju.
1155 metais karalius Henrikas paskyrė jį Anglijos lordo kancleriu – vieną iš aukščiausių pareigų karaliaus teisme. Becket buvo ištikimas karaliui, o jų draugystė ir bendradarbiavimas buvo artimi. Tačiau 1162 metais, kai Becket buvo paskirtas Kenterberio arkivyskupu, jo gyvenimas pasikeitė. Nors Henrikas tikėjosi, kad Becket kaip arkivyskupas liks jo ištikimu sąjungininku, Tomas pradėjo vis daugiau rūpintis Bažnyčios teisėmis ir nepriklausomybe.
Konfliktas su karaliumi
Becket tapęs arkivyskupu, greitai pradėjo ginti Bažnyčios autonomiją nuo karaliaus valdžios. Pagrindinis konfliktas kilo dėl Bažnyčios teisės spręsti dvasininkų reikalus be karaliaus kišimosi. Karalius Henrikas siekė, kad Anglijos dvasininkai būtų atsakingi ir prieš civilinę teisę, tuo tarpu Becket pasipriešino šiam reikalavimui, tvirtindamas, kad tik Bažnyčia gali teisti savo dvasininkus. Šis konfliktas įžiebė didelius ginčus tarp karaliaus ir arkivyskupo.
1164 metais Henriko valdymo metu buvo priimti „Clarendon’o statymai“, kurie bandė apriboti Bažnyčios teises ir galią Anglijoje. Tomas Becket nesutiko su šiais įstatymais, o tai lėmė jo tremtį į Prancūziją, kur jis praleido šešerius metus. Per šį laikotarpį Becket tęsė kovą už Bažnyčios nepriklausomybę, o galiausiai su karaliaus Henriko II pagalba grįžo į Angliją 1170 metais. Tačiau jų konfliktas liko neišspręstas.
Kankinystė ir mirtis
Becket mirtis tapo viena iš labiausiai žinomų kankinystės istorijų. 1170 m. gruodžio 29 dieną, po vieno karaliaus Henriko II išsakymo „Kas gi išlaisvins mane nuo šio varginančio kunigo?“, keturi riteriai iš karaliaus aplinkos įsiveržė į Kenterberio katedrą ir žiauriai nužudė Becketą, kai jis meldėsi prie altoriaus. Ši mirtis sukrėtė krikščioniškąjį pasaulį ir sukėlė didelį visuomenės pasipiktinimą.
Karalius Henrikas, nors tiesiogiai Becket nužudyme nedalyvavo, buvo priverstas atgailauti ir prašyti atleidimo, o šis įvykis tapo simboliu Bažnyčios kovai prieš valstybės kišimąsi į jos reikalus.
Šventojo kultas ir palikimas
Tomas Becket buvo kanonizuotas 1173 metais, praėjus vos trejiems metams po jo mirties. Jo kapavietė Kenterberio katedroje tapo piligrimystės vieta, o jis pats laikomas Bažnyčios nepriklausomybės nuo pasaulietinės valdžios simboliu. Becket kankinystė buvo didelis smūgis Henriko II reputacijai, ir ji sustiprino Bažnyčios galią Anglijoje.
Becket palikimas buvo ne tik kova už Bažnyčios teises, bet ir pavyzdys, kaip drąsa ir tikėjimo ištikimybė gali įkvėpti žmones ginti savo vertybes net mirties akivaizdoje. Jo gyvenimas ir mirtis tapo daugelio menininkų, rašytojų ir teologų įkvėpimu, o jo kova dėl Bažnyčios autonomijos buvo reikšminga Bažnyčios istorijoje viduramžių Europoje.