Šventasis Tomas, dar žinomas kaip apaštalas Tomas arba Tomas Abejojantysis, yra viena iš dvylikos Jėzaus Kristaus apaštalų ir viena svarbiausių figūrų ankstyvojoje krikščionybėje. Jis išsiskiria savo abejonėmis dėl Jėzaus prisikėlimo, tačiau galiausiai tapo tikėjimo simboliu dėl savo gilios atgailos ir ištikimybės. Jo gyvenimas ir misijos padarė didelę įtaką krikščionybės plitimui, ypač Indijoje, kur jis yra laikomas krikščionybės skelbėju.
Ankstyvasis gyvenimas ir pašaukimas
Tomas pirmą kartą paminėtas Naujajame Testamente kaip vienas iš dvylikos Jėzaus Kristaus apaštalų. Jo vardas „Tomas“ reiškia „dvynys“ (aramiškai „Toma“), tačiau evangelijose nėra aiškiai paminėta, kodėl jam buvo suteiktas šis vardas. Kartu su kitais apaštalais jis sekė Jėzų ir buvo tiesioginis daugelio Jėzaus stebuklų liudininkas.
Nors evangelijose Tomas nėra daug aprašomas, jis išgarsėjo savo abejonėmis po Jėzaus prisikėlimo. Jis nepatikėjo kitų apaštalų liudijimu, kad jie matė prisikėlusį Kristų, ir pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių žymių ir nepaliesiu savo pirštu tų vinių vietų, ir nepadėsiu savo rankos į jo šoną, – netikėsiu“ (Evangelija pagal Joną 20:25). Šis pasakymas suteikė jam „Tomo Abejojančiojo“ vardą, tačiau jis tapo vienu svarbiausių tikėjimo liudijimų Biblijoje.
Tikėjimo liudijimas ir atsivertimas
Praėjus aštuonioms dienoms po Jėzaus prisikėlimo, Jėzus pasirodė apaštalams dar kartą, ir šį kartą Tomas buvo tarp jų. Jėzus leido jam paliesti savo žaizdas, ir tada Tomas ištarė garsiąsias žodžius: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Evangelija pagal Joną 20:28). Tai buvo ne tik Tomo tikėjimo atgimimo momentas, bet ir svarbus įvykis krikščioniškoje teologijoje, nes jis pirmas tiesiogiai pripažino Jėzų Dievu.
Jėzus tada atsakė Tomui: „Tu įtikėjai, nes pamatėi. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Evangelija pagal Joną 20:29). Šis įvykis yra dažnai minimas krikščionybėje kaip pavyzdys tikėjimo be regimo įrodymo svarbos.
Misijos ir mirtis
Pagal tradiciją, po Sekminių Tomas išvyko skleisti Evangeliją už Jeruzalės ribų. Manoma, kad jis keliavo į Persiją, Mesopotamiją ir galiausiai pasiekė Indiją. Indijoje, ypač pietinėje jos dalyje, jis pradėjo skelbti krikščionybę. Tradicija teigia, kad Tomas pasiekė Malabarą, dabartinėje Keralos valstijoje, ir ten įkūrė pirmąsias krikščioniškas bendruomenes. Šios bendruomenės iki šių dienų vadinamos Tomo krikščionimis.
Tomas buvo kankinamas ir nužudytas dėl savo tikėjimo Indijoje, manoma, 72 metais. Pasak legendų, jis buvo nužudytas ietimi, ir šis įvykis įkvėpė daugelį meninių ir ikonografinių vaizdavimų, kuriuose Tomas dažnai vaizduojamas su ietimi. Jo kapas yra šventykloje Mylapore, netoli Čenajaus, Indijoje, ir tapo svarbiu piligrimų traukos centru.
Palikimas ir šventumas
Šventasis Tomas yra laikomas krikščionybės skleidėju Rytuose, ypač Indijoje, kur iki šiol yra stiprios krikščionių bendruomenės, kurios save sieja su Tomo veikla. Jo gyvenimas yra atspindys dvasinės kelionės nuo abejonės iki gilaus tikėjimo, o jo liudijimas tapo įkvepiančiu tikėjimo pavyzdžiu.
Tomo šventė Katalikų Bažnyčioje minima liepos 3 dieną, o Rytų Bažnyčiose – spalio 6 dieną. Šv. Tomas laikomas architektų, statybininkų ir geodezininkų globėju, o jo atsivertimas ir atgaila dėl abejonių skatina tikinčiuosius ieškoti dvasinio gylio net tada, kai jiems kyla abejonių.
Jo įtaka ir palikimas neapsiriboja tik Evangelijos laikais – šv. Tomas išliko įkvepiantis liudijimas apie tai, kad net abejonės gali vesti į gilesnį tikėjimą ir stipresnį ryšį su Dievu.