Šventasis Tadas, dažnai vadinamas šventuoju Judu Tadu, yra vienas iš dvylikos Jėzaus Kristaus apaštalų. Jis buvo Jėzaus mokinys ir artimas sekėjas, tačiau dėl jo vardo panašumo su Judu Iskariotu, Jėzaus išdaviku, šventasis Tadas ilgai nebuvo plačiai garbinamas. Tačiau šiais laikais jis yra ypač gerbiamas kaip beviltiškų situacijų ir prarastų vilties globėjas.
Gyvenimas ir pašaukimas
Šventasis Tadas gimė Galilėjoje ir buvo vienas iš Jėzaus apaštalų, nors Evangelijose apie jo asmeninį gyvenimą pasakojama nedaug. Jo vardas keletą kartų minimas apaštalų sąrašuose, ir jis dažnai vadinamas „Judas, Jokūbo sūnus“ arba „Tadas“ (Lk 6, 16; Mk 3, 18). Norint atskirti jį nuo Judo Iskarioto, šventasis Tadas dažnai vadinamas „Judu, ne Iskariotu“ (Jn 14, 22).
Šventajame Rašte šventasis Tadas pasirodo išskirtinėje Evangelijos pagal Joną vietoje, kurioje jis užduoda Jėzui klausimą per Paskutinę vakarienę: „Viešpatie, kaip atsitiks, kad tu apsireikši mums, o ne pasauliui?“ (Jn 14, 22). Šis klausimas rodo Tado troškimą suprasti, kaip Jėzaus misija bus atskleista jo mokiniams, o ne platesnei pasaulio visuomenei. Jėzus atsakydamas jam kalba apie meilę ir paklusnumą kaip pagrindinius būdus, kaip Jėzus apsireiškia savo sekėjams.
Apaštališkos misijos ir kankinystė
Po Jėzaus prisikėlimo ir Dvasios atsiuntimo per Sekmines, šventasis Tadas, kaip ir kiti apaštalai, iškeliavo skelbti Evangeliją įvairiuose kraštuose. Tradicija teigia, kad Tadas skelbė krikščionybę Mesopotamijoje, Armėnijoje ir Persijoje (dabartiniame Irane). Jis kartu su šventuoju Simonu Kananiečiu atliko svarbią misiją skleisdamas tikėjimą šiose tolimose vietose.
Pasak tradicijos, Tadas ir Simonas Kananietis buvo nukankinti Persijoje dėl savo tikėjimo ir veiklos skelbiant Evangeliją. Tado mirties aplinkybės nėra visiškai aiškios, tačiau manoma, kad jis buvo nužudytas arba nukryžiuotas, arba užmuštas kuoka – šis įrankis dažnai vaizduojamas jo ikonografijoje kaip kankinystės simbolis. Jis buvo nužudytas už savo tikėjimo skelbimą, ir jo kankinystė tapo liudijimu apie jo ištikimybę Kristui.
Šventasis Tadas ir jo globa
Šventasis Judas Tadas yra ypač gerbiamas kaip beviltiškų ir prarastų vilties situacijų globėjas. Ilgą laiką jis nebuvo plačiai garbinamas dėl vardo panašumo su Judu Iskariotu, tačiau vėliau tikintieji pradėjo kreiptis į jį pagalbos sunkiomis aplinkybėmis, kai atrodė, kad visi kiti keliai buvo uždaryti. Ši tradicija kilo dėl to, kad Tadas yra laikomas apaštalu, kuris užtarė ir padėjo tiems, kurie prarado viltį.
Jo globos tradicija remiasi įsitikinimu, kad dėl savo ryžtingo ir ištikimo tikėjimo šventasis Tadas gali padėti tiems, kurie susiduria su neįveikiamomis kliūtimis, suteikdamas jiems dvasinę paramą ir užtarimą.
Laiškas šventojo Judo
Šventajam Judui Tadui priskiriamas „Judo laiškas“ – viena iš Naujojo Testamento knygų. Tai trumpas, tačiau giliai prasmingas laiškas, kuriame Tadas ragina tikinčiuosius išlikti ištikimais tikėjimui ir ginti jį nuo klaidingų mokymų. Laiške jis skatina tikinčiuosius būti budriems ir atsargiems dėl klaidingų mokytojų, kurie bando iškreipti krikščionybės tiesas. Jis taip pat ragina krikščionis gyventi šventą ir dorą gyvenimą, nuolat išlaikant tikėjimą ir meilę Dievui.
Garsusis citavimas iš Judo laiško: „Išlaikykite save Dievo meilėje, laukdami mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gailestingumo, vedančio į amžinąjį gyvenimą“ (Jud 1, 21). Ši citata atspindi šventojo Tado gilią dvasinę išmintį ir raginimą tikintiesiems išlaikyti stiprų tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu.
Simbolika ir šventės diena
Simbolis: Šventasis Judas Tadas dažnai vaizduojamas su kuoka arba kirviu, kurie yra jo kankinystės įrankiai. Taip pat kartais jis vaizduojamas su medaliu, ant kurio yra Jėzaus atvaizdas, nes pasak tradicijos, jis nešiojo Jėzaus atvaizdą, kad išgydytų ligonius.
Šventė: Katalikų ir ortodoksų bažnyčiose šventojo Judo Tado šventė minima spalio 28 dieną, kartu su šventuoju Simonu Kananiečiu. Šią dieną krikščionys meldžiasi šventajam Tadui, prašydami jo užtarimo beviltiškose situacijose ir ypatingo dieviškojo pagalbos.
Šventasis Judas Tadas yra svarbi figūra krikščionių tradicijoje, ypač tiems, kurie susiduria su sunkumais ar beviltiškomis situacijomis, nes jis yra tikėjimo ir stiprybės simbolis tiems, kurie ieško dvasinės paramos.