Šventasis Simonas Kananietis, dar žinomas kaip Simonas Uolietis arba Simonas Zelotas, buvo vienas iš dvylikos Jėzaus Kristaus apaštalų. Nors apie jį Biblijoje ir kituose šaltiniuose pateikiama palyginti nedaug informacijos, jo vardas, gyvenimas ir vaidmuo krikščioniškoje tradicijoje yra reikšmingi. Jo pravardė „Kananietis“ nereiškia, kad jis buvo kilęs iš Kanaano, bet kilusi iš hebrajų žodžio qanai, reiškiančio „uolus“, todėl jis taip pat vadinamas „Simon Zelotas“ dėl savo uolumo.
Gyvenimas ir pašaukimas
Simonas Kananietis buvo pašauktas Jėzaus būti vienu iš dvylikos apaštalų. Jis minimas apaštalų sąrašuose visose Evangelijose ir Apaštalų darbuose, kur dažnai įvardijamas kaip „Simonas, vadinamas Uoliuoju“ (Lk 6, 15; Mt 10, 4; Mk 3, 18). Jo pravardė „Zelotas“ gali rodyti, kad jis, prieš tapdamas Jėzaus sekėju, buvo priklausęs zelotų judėjimui – radikalių žydų grupuotei, kovojusiai prieš romėnų okupaciją Judėjoje. Tai atskleidžia jo stiprų uolumą ir norą kovoti už savo tautos ir tikėjimo laisvę.
Būdamas vienas iš apaštalų, Simonas tapo artimu Jėzaus mokiniu ir liudytoju daugelio stebuklų bei svarbiausių įvykių Jėzaus gyvenime, įskaitant Jo mokymą, kančią ir prisikėlimą. Jis buvo pašauktas dalyvauti Jėzaus misijoje ir skelbti Evangeliją po Jo prisikėlimo.
Misijos po Jėzaus prisikėlimo
Nors tiesioginių Biblijos šaltinių apie Simono veiklą po Jėzaus prisikėlimo nėra daug, krikščioniškoje tradicijoje yra įvairių pasakojimų apie jo misijas ir keliones skelbiant Evangeliją. Pagal skirtingas tradicijas, Simonas Kananietis skleidė krikščionybę įvairiose vietose, įskaitant Mesopotamiją, Persiją, Armėniją, Egiptą ir net dabartinę Gruzijos teritoriją. Yra manoma, kad jis daug keliavo kartu su kitu apaštalu – šventuoju Judu Tadu.
Vienoje iš tradicijų teigiama, kad Simonas kartu su Judu Tadu skelbė Evangeliją Persijoje (dabartiniame Irane), kur abu tapo kankiniais. Jie buvo nužudyti už savo tikėjimą, ir jų kankinystė tapo liudijimu apie jų atsidavimą Evangelijos sklaidai. Kitoje tradicijoje pasakojama, kad Simonas buvo nukryžiuotas ar pjaustytas pjūklu – šis įrankis dažnai vaizduojamas šventojo Simono ikonografijoje kaip jo kankinystės simbolis.
Simono Kananiečio reikšmė
Simonas Kananietis yra uolumo ir atsidavimo simbolis. Jo pravardė „Zelotas“ rodo jo pradinį politinį aktyvumą ir siekį išlaisvinti Judėją nuo romėnų valdžios, tačiau tapęs Jėzaus mokiniu, Simonas nukreipė savo uolumą į dvasinį tikėjimo skelbimą ir Evangelijos platinimą. Jis, kaip ir daugelis kitų apaštalų, tapo uoliu Evangelijos nešėju, liudijusiu Kristų per savo misijas ir galiausiai atidavusiu gyvybę už savo tikėjimą.
Jo misijos ir kankinystė yra įkvėpimas krikščionims visame pasaulyje, kaip pavyzdys atsidavimo tikėjimui nepaisant sunkumų ir pavojų. Simonas Kananietis taip pat simbolizuoja, kad Jėzus pašaukė žmones iš įvairiausių sluoksnių – tiek žvejus, tiek radikalius politinius veikėjus, parodydamas, kad kiekvienas gali tapti Evangelijos skelbėju ir tikėjimo nešėju.
Šventės diena ir simbolika
Šventės diena: Šventasis Simonas Kananietis yra minimas kartu su šventuoju Judu Tadu spalio 28 dieną tiek katalikų, tiek ortodoksų bažnyčiose. Šie du apaštalai dažnai vaizduojami kartu, nes tradicija teigia, kad jie kartu skleidė Evangeliją ir mirė kankinių mirtimi Persijoje.
Simbolika: Simonas Kananietis dažnai vaizduojamas su pjūklu, kuris yra jo kankinystės simbolis. Kiti simboliai, susiję su Simonu, yra kryžius, liudijantis jo atsidavimą tikėjimui ir kankinystę, taip pat kelionių lazda, simbolizuojanti jo misijas ir keliones skelbiant Evangeliją.
Simonas Kananietis primena apie tikėjimo drąsą, uolumą ir pasiryžimą nešti Evangeliją pasauliui, net ir susiduriant su pavojais.