Šventasis Serafimas iš Sarovo (Šventasis Sarovietis) (1754–1833) yra vienas iš garsiausių ir gerbiamiausių Rusijos stačiatikių šventųjų. Jis laikomas didžiuoju dvasiniu mokytoju ir mistiku, kuris savo gyvenimu bei mokymu įkūnijo krikščioniško nuolankumo, maldos ir Dievo meilės idealus. Serafimas gimė 1754 m. Prochoras Mošnin šeimoje Kurske, Rusijoje. Jo tėvai buvo pamaldūs prekybininkai, o Prochoras nuo mažens rodė stiprų polinkį į dvasinį gyvenimą.
Jaunystėje Prochoras įstojo į Sarovo vienuolyną, kur priėmė vienuolio įžadus ir tapo Serafimu. Sarovas, giliai įsikūręs Rusijos miškuose, buvo vienuolynas, žinomas dėl savo asketiško gyvenimo būdo. Serafimas, kaip vienuolis, pasižymėjo ypatingu nuolankumu, tylėjimu ir nuolatine malda. Jis praleisdavo ilgas valandas maldoje, o kartais ir dienas be maisto bei vandens, atsidavęs asketiškam gyvenimui.
Vėliau Serafimas atsiskyrė nuo pasaulio ir pradėjo gyventi kaip atsiskyrėlis miške, šalia vienuolyno. Jis praleido daugybę metų vienumoje, nuolat melsdamasis ir medituodamas. Būdamas atsiskyrėlis, Serafimas patyrė ne tik dvasinius išbandymus, bet ir fizinius pavojus – kartą buvo žiauriai sumuštas plėšikų, kurie paliko jį pusgyvį. Nepaisant to, Serafimas ne tik atleido savo užpuolikams, bet ir meldėsi už jų išganymą.
Serafimas iš Sarovo tapo garsus dėl savo dvasinių mokymų, vizijų ir stebuklingų gydymų. Vienas iš jo svarbiausių mokymų buvo susijęs su Šventosios Dvasios įsigijimu. Jis teigė, kad kiekvieno krikščionio pagrindinis tikslas yra siekti Šventosios Dvasios buvimo savo gyvenime per nuolatinę maldą, atgailą ir gailestingumo darbus. Jis dažnai sakydavo: „Įgyk ramybę, ir tūkstančiai aplink tave bus išgelbėti“, pabrėždamas vidinės ramybės ir Dievo artumo svarbą.
Be to, Serafimas garsėjo savo sveikinimu „Mano džiaugsme! Kristus prisikėlė!“, kurį sakydavo kiekvienam sutiktam žmogui, taip skleisdamas Kristaus prisikėlimo džiaugsmą ir ramybę.
Vienas iš žymiausių įvykių Serafimo gyvenime yra jo pokalbis su Motovilovu, kurio metu jis atskleidė Šventosios Dvasios malonės veikimą žmogaus gyvenime. Šis pokalbis tapo svarbiu dvasiniu tekstu Rusijos ortodoksų krikščionybėje ir iki šiol yra labai vertinamas kaip dvasinis vadovas.
Serafimas iš Sarovo mirė 1833 m. sausio 2 d. Jis buvo rastas savo celėje, ant kelių maldoje. Po jo mirties jis tapo dar labiau gerbiamas, o jo gyvenimo istorijos ir stebuklai pasklido po visą Rusiją. 1903 m. jis buvo kanonizuotas Rusijos Ortodoksų Bažnyčios.
Šventasis Serafimas iš Sarovo yra laikomas dvasinės šviesos šaltiniu ir stebukladariu, kurio mokymai ir pavyzdys teikia viltį bei įkvėpimą krikščionims visame pasaulyje.