Šventasis Rokas (lot. Sanctus Rochus) yra vienas garsiausių Europos šventųjų, gerbiamas kaip ligonių, ypač sergančiųjų maru, globėjas. Nors tikslios jo gimimo datos nėra žinomos, manoma, kad jis gimė apie 1295 m. kilmingoje šeimoje Monpeljė mieste, Prancūzijoje. Rokas buvo auklėjamas kaip pamaldus krikščionis, o po tėvų mirties, palikęs visą turtą vargšams, iškeliavo į piligriminę kelionę.
Rokas yra žinomas dėl savo pasiaukojamo darbo su maru sergančiais ligoniais. Keliaudamas per Italiją, jis atsidūrė maro apimtuose miestuose ir ten nenuilstamai rūpinosi ligoniais, nesibaimindamas užsikrėsti. Pasak legendos, Rokas turėjo gydymo galią – jis ne tik slaugė sergančius, bet ir stebuklingai juos išgydė. Jo atsidavimas padėjo jam pelnyti pagarbą tiek tarp ligonių, tiek tarp sveikų žmonių.
Vienas iš labiausiai paplitusių pasakojimų apie šventąjį Roką yra susijęs su tuo, kaip jis pats susirgo maru. Kad neužkrėstų kitų, jis atsiskyrė nuo žmonių ir slėpėsi miške. Pasak legendos, jo ištikimas draugas buvo šuo, kuris kasdien atnešdavo jam duonos kepalą ir laižydavo jo žaizdas, padėdamas jam išgyti. Galiausiai Rokas buvo stebuklingai išgydytas ir tęsė savo piligriminę kelionę.
Po pasveikimo Rokas grįžo į savo gimtąjį Monpeljė miestą, tačiau buvo neteisingai apkaltintas šnipinėjimu ir kalėjime praleido keletą metų, kur ir mirė. Tik po jo mirties žmonės suprato, kad tai buvo didis šventasis. Manoma, kad Rokas mirė apie 1327 m., o jo relikvijos buvo išplatintos po Europą, tapdamos dvasinės stiprybės šaltiniu.
Šventasis Rokas tapo labai gerbiamas visoje Europoje, ypač maro laikais, kai jo užtarimo buvo prašoma siekiant apsisaugoti nuo ligų. Jis buvo laikomas šventuoju dėl savo pasiaukojimo, gydymo stebuklų ir ištikimybės Dievui net sunkiausiomis aplinkybėmis. Rokas dažnai vaizduojamas su piligrimo lazdą, maro žymėmis ant kūno ir šalia esančiu šunimi, simbolizuojančiu jo ištikimą pagalbininką.
Roko atminimas švenčiamas rugpjūčio 16 dieną, o jis tapo ne tik ligonių, bet ir piligrimų bei gydytojų globėju. Šventasis Rokas išlieka pavyzdžiu tiems, kurie nesavanaudiškai aukoja save dėl kitų gerovės, ir yra gerbiamas kaip vienas iš didžiausių krikščioniškų šventųjų, teikiančių viltį ir dvasinę stiprybę ligoniams bei jų slaugytojams.