Šventasis Pranciškus Ksaveras (1506–1552) yra vienas žymiausių Katalikų Bažnyčios misionierių ir jėzuitų ordino įkūrėjų. Gimęs 1506 m. balandžio 7 d. Navaroje, Ispanijoje, jis priklausė kilmingai šeimai ir nuo mažens gavo puikų išsilavinimą. Jaunystėje Pranciškus studijavo Paryžiaus universitete, kur susitiko su šventuoju Ignacu Lojola, kuris tapo jo dvasiniu vedliu ir įkvėpė įstoti į Jėzaus draugiją (jėzuitus).
Pranciškus Ksaveras, būdamas vienas pirmųjų jėzuitų, visą savo gyvenimą paskyrė misionieriškai veiklai. 1540 m. jis buvo išsiųstas į Indiją popiežiaus Pauliaus III nurodymu, kur turėjo pradėti skleisti krikščionybę Rytų Azijoje. Atvykęs į Goa, Ksaveras aktyviai dirbo su vietos bendruomenėmis, mokė vietinius gyventojus, įskaitant neturtingus ir engiamus, ir rūpinosi jų dvasiniu ugdymu. Jo misija Indijoje buvo labai sėkminga – daugelis vietinių gyventojų priėmė krikščionybę, o Ksaveras tęsė savo keliones į kitas regiono šalis.
Viena iš reikšmingiausių Pranciškaus Ksavero misijų buvo Japonijoje. 1549 m. jis atvyko į Japoniją su tikslu skleisti Evangeliją ir konvertuoti vietos gyventojus į krikščionybę. Nors susidūrė su kultūriniais iššūkiais ir nesupratimu, jis sugebėjo pritraukti keletą šimtų japonų į tikėjimą ir suformuoti krikščionių bendruomenes. Jis suvokė, kad krikščionybės plėtra Japonijoje gali būti ilgas ir sudėtingas procesas, tačiau Ksaveras atkakliai dirbo, tikėdamas, kad Evangelijos skelbimas net ir mažoms bendruomenėms yra svarbus.
Nors jis norėjo tęsti savo misijas Kinijoje, kur dar nematė krikščionybės plėtros, jo kelionė buvo tragiškai nutraukta. 1552 m. gruodžio 3 d. Pranciškus Ksaveras mirė Šanchuano saloje, netoli Kinijos krantų, nesulaukęs galimybės pasiekti Kinijos žemyną. Nepaisant to, jo misijų rezultatai buvo itin reikšmingi, nes jis padėjo pamatus krikščionybės plėtrai Azijoje.
Pranciškus Ksaveras buvo kanonizuotas 1622 m. ir paskelbtas misijų globėju. Jis yra gerbiamas kaip pavyzdys ištikimybės Evangelijai, drąsos skelbti tikėjimą svetimose šalyse ir pasiaukojimo dėl kitų dvasinio gerbūvio. Jo neįtikėtinas ryžtas ir atsidavimas misionieriškai veiklai padarė jį vienu žymiausių Katalikų Bažnyčios šventųjų, įkvėpdamas daugelį misionierių ir krikščionių visame pasaulyje.
Jo garsūs žodžiai apibūdina jo pašaukimą: „Daugiau sielų! Daugiau sielų!“ Tai buvo jo gyvenimo tikslas – pelnyti kuo daugiau žmonių Dievui, nes jis tikėjo, kad sielų gelbėjimas yra svarbiausia krikščioniškojo gyvenimo misija.