Šventasis Pranciškus Bordžija (1510–1572) buvo kilmingos ir įtakingos Bordžijų giminės narys, kuris išsiskyrė savo gyvenimo radikaliu virsmu – nuo aukšto rango politiko ir didiko iki nuolankaus jėzuito. Jo gyvenimas yra galingas liudijimas apie atsivertimą, nuolankumą ir pasiaukojimą Dievo tarnystei.
Pranciškus gimė 1510 m. Gandijoje, Ispanijoje, kilmingoje šeimoje. Jo senelis buvo Aleksandras VI, vienas prieštaringiausiai vertinamų popiežių, o tėvas buvo Katalonijos vicekaralius. Jaunystėje Pranciškus turėjo viską – titulą, turtus ir įtakingą padėtį. Jis augo rūmuose ir tapo Ispanijos karaliaus Karolio V dvaro nariu. 1539 m. Pranciškus buvo paskirtas Kastilijos vicekaraliumi, o jo gyvenimas buvo pilnas valdžios ir garbės.
Tačiau svarbus lūžis jo gyvenime įvyko po to, kai mirė imperatorienė Izabelė, kurią Pranciškus giliai gerbė. Kai Pranciškui teko lydėti jos palaikus į laidojimo vietą ir pamatyti jos kūno suirimą, jis patyrė stiprų dvasinį sukrėtimą. Tai įkvėpė jį persvarstyti savo gyvenimo tikslus ir vertybes. Jis suprato, kad visa žemiška šlovė ir turtai yra laikini ir neturi tikros prasmės. Šis įvykis paskatino jį atsiverti gilesniam religiniam pašaukimui.
Po žmonos mirties 1546 m., Pranciškus galutinai atsisakė savo pasaulietinės karjeros ir prisijungė prie Jėzaus draugijos – jėzuitų ordino, kurio nariai pasižymi itin dideliu asketizmu, pasiaukojimu ir tarnavimu Dievui. Tapęs jėzuitu, Pranciškus Bordžija gyveno nuolankiai, rūpinosi vargšais, ligoniais ir pamokslavo paprastiesiems. 1554 m. jis tapo jėzuitų vyresniuoju Ispanijoje, o 1565 m. buvo paskirtas viso ordino generaliniu vyresniuoju. Jo vadovavimo metu jėzuitų ordinas dar labiau išsiplėtė ir tapo svarbia tarptautine jėga, skatinančia švietimą ir misionierišką veiklą.
Pranciškus Bordžija buvo žinomas dėl savo ypatingo nuolankumo, maldos gyvenimo ir atsidavimo dvasiniams reikalams. Jis daug dėmesio skyrė švietimui, organizavo naujų mokyklų ir seminarijų steigimą visoje Europoje. Jis taip pat skatino jėzuitų misijas visame pasaulyje, ypač Pietų Amerikoje ir Azijoje.
Šventasis Pranciškus Bordžija mirė 1572 m. spalio 1 d. ir buvo kanonizuotas 1671 m. Jo gyvenimas ir pavyzdys įkvepia dėl jo visiško atsivertimo ir pasiryžimo gyventi tikėjimo dvasia, nepaisant jo kilmingos praeities ir pasaulietinių privilegijų. Jo šventumas grindžiamas jo nuolankumu, atsisakymu žemiškų turtų ir atsidavimu Dievui bei žmonėms.