Šventasis Pranciškus Asyžietis (1181/1182–1226) buvo vienas iš žymiausių ir mylimiausių krikščionių šventųjų, žinomas dėl savo ypatingo atsidavimo skurdui, nuolankumui ir meilės Dievo kūrinijai. Jis gimė Asyžiuje, Italijoje, kaip Giovanni di Pietro di Bernardone, turtingo pirklio sūnus. Jo jaunystė buvo nerūpestinga ir prabangi, tačiau tai pasikeitė, kai jis patyrė dvasinę krizę ir pasuko į visiškai kitokį gyvenimo kelią.
Pagrindinė Pranciškaus gyvenimo istorija prasidėjo, kai jis, būdamas apie 20 metų, buvo paimtas į karą tarp Asyžiaus ir Perudžos miestų, kur patyrė nelaisvę ir išgyveno gilų dvasinį nuopuolį. Vėliau, 1204 m., jis išgirdo Dievo balsą, kviečiantį jį atstatyti bažnyčią. Iš pradžių jis suprato tai tiesiogiai ir pradėjo remontuoti San Damiano koplyčią savo gimtajame mieste, tačiau netrukus jis suprato, kad Dievas jam paveda atstatyti ne tik fizinį pastatą, bet ir atgaivinti Bažnyčios dvasią.
Pranciškus atsižadėjo savo turto ir privilegijų, apsivilko paprastais skurdžiaus drabužiais ir pradėjo klajoti, skelbdamas Evangeliją. Jis įkūrė Mažesniųjų brolių ordiną (pranciškonus), kurių misija buvo gyventi pagal Kristaus Evangeliją, rūpintis vargšais, sergančiaisiais ir silpnaisiais. Pranciškus garsėjo savo paprastumu, gyvenimu visiškame skurde ir tvirtomis moralinėmis vertybėmis. Jis mokė, kad tikras džiaugsmas ir laimė slypi ne turte ar pasaulietiniuose dalykuose, bet nuolankume ir tarnystėje kitiems.
Viena iš svarbiausių jo dvasinių mokymų buvo pagarba ir meilė visai kūrinijai. Pranciškus laikomas gyvūnų globėju, o jo pamokslai apie gamtos grožį ir Dievo kūrinių apsaugą daro jį svarbiu figūra net ir šiandienos ekologiniuose judėjimuose. Jo garsusis „Saulės giesmė“, parašytas vėlesniais gyvenimo metais, yra odė Dievo kūrinijai ir yra laikomas vienu iš svarbiausių viduramžių literatūros kūrinių.
Pranciškus taip pat buvo giliai dvasinis žmogus, kuriam buvo suteikta stigmata – Kristaus kančios žaizdos ant kūno, kurios, kaip tikima, atsirado per mistinę maldą ant Alverno kalno. Tai dar labiau sustiprino jo kaip šventojo ir mistiko įvaizdį.
Šventasis Pranciškus mirė 1226 m. spalio 3 d., sulaukęs apie 44 metų. Po dvejų metų, 1228 m., jis buvo kanonizuotas popiežiaus Grigaliaus IX. Jo atminimas švenčiamas spalio 4 dieną, o Pranciškus išlieka įkvepiančiu šventuoju, kuris mokė apie meilę, paprastumą ir rūpinimąsi kitais bei Dievo kūrinija.