Šventasis Viktoras I buvo Romos popiežius nuo maždaug 189 iki 199 metų. Jo pontifikatas buvo reikšmingas, nes tai buvo laikas, kai Bažnyčia susidūrė su įvairiais teologiniais ir liturginiais klausimais, įskaitant svarbų ginčą dėl Velykų šventimo datos. Viktoras I buvo pirmasis Afrikoje gimęs popiežius, manoma, kilęs iš Romos Šiaurės Afrikos provincijų.
Vienas reikšmingiausių Viktoro I sprendimų buvo susijęs su Velykų šventimo data. Krikščionys Rytuose ir Vakaruose turėjo skirtingas Velykų šventimo tradicijas – rytiečiai šventė Velykas pagal žydų Pesach šventės datą (14 Nissan dieną), nepaisant savaitės dienos, o Vakarų Bažnyčia norėjo švęsti Velykas tik sekmadienį. Viktoras I siekė suvienyti Bažnyčią šiuo klausimu ir paragino Rytų Bažnyčią priimti vakarietišką tradiciją. Kai kai kurios Rytų bažnyčios atsisakė paklusti, Viktoras grasino ekskomunikacija. Nors kai kurie laikė šį jo žingsnį per griežtu, jo pastangos galiausiai padėjo suvienyti Bažnyčios liturginį kalendorių.
Viktoras I taip pat žinomas dėl to, kad Bažnyčiai vadovavo per imperatoriaus Septimijaus Severo valdymo laikotarpiu, kai buvo vykdomi krikščionių persekiojimai. Viktoras I buvo tvirtas savo tikėjime ir stiprino Bažnyčios struktūras per šiuos išbandymus.
Dar viena reikšminga Viktoro I inovacija buvo sprendimas leisti lotynų kalbos naudojimą Romos Bažnyčios liturgijoje, o ne tik graikų kalbą, kuri tuo metu buvo labiau paplitusi tarp krikščionių. Tai padėjo sustiprinti lotynų kalbos, kaip pagrindinės Vakarų Bažnyčios liturginės kalbos, statusą.
Viktoras I mirė apie 199 m., o jo atminimas švenčiamas liepos 28 dieną. Jis buvo pripažintas šventuoju dėl savo indėlio į Bažnyčios vienybės ir disciplinos stiprinimą bei už tai, kad gynė tikėjimą per sudėtingus persekiojimo laikus.