Šventasis Patrikas yra Airijos globėjas, o jo istorija ir gyvenimas tapo legendomis, kurios persipynė su tikrovės faktais, tačiau jo indėlis į krikščionybės plėtrą Airijoje nekelia abejonių. Šv. Patrikas gimė apie 385 metus Britanijoje, greičiausiai Romos provincijoje, dabartinėje Velse, kilmingoje šeimoje. Jo tėvas buvo dekretorius ir turėjo romėniškos kultūros įtakos, o jo senelis buvo diakonas, kas reiškia, kad Patrikas buvo užaugęs krikščioniškoje aplinkoje.
Dar būdamas jaunuoliu, apie 16 metų amžiaus, Patrikas buvo pagrobtas ir nuvežtas į Airiją, kur buvo pavergtas ir turėjo ganė avių kalnuotuose regionuose. Šis periodas buvo lemiamas jo dvasiniam gyvenimui, nes būdamas vienišas ir atskirtas, jis atsigręžė į Dievą ir pradėjo giliai melstis. Pasak legendos, po šešerių metų nelaisvės jam pasirodė vizija, kurioje buvo pasakyta, kad jis turi pabėgti. Sekdamas šiuo vedimu, Patrikas pabėgo į Britaniją, o vėliau keliavo į Galiją, kur tapo kunigu ir galiausiai vyskupu.
Apie 432 m. Patrikas, sekdamas dar viena vizija, sugrįžo į Airiją kaip misionierius. Jo pagrindinis tikslas buvo platinti krikščionybę tarp vietinių pagoniškų gyventojų ir naikinti druidų kultą. Jo misija buvo sėkminga, nors susidūrė su nemažu pasipriešinimu. Jis įkūrė daug bažnyčių, vienuolynų ir mokyklų visoje Airijoje, skatindamas mokymą, kultūrinį bei dvasinį vystymąsi.
Viena iš populiariausių legendų apie Šv. Patriką yra ta, kad jis naudojo trilapį dobilą kaip simbolį Švč. Trejybei paaiškinti – Dievo vienybės ir trijų asmenų doktrinai. Dobilas iki šiol laikomas Airijos simboliu.
Patriko mirtis laikoma 461 metais kovo 17 dieną, o ši data tapo Šv. Patriko diena, kuri švenčiama visame pasaulyje kaip Airijos kultūros ir paveldo šventė. Nors jis nėra paminėtas Biblijoje, jo įtaka ir pastangos skleisti krikščionišką tikėjimą daro jį vienu svarbiausių ankstyvosios krikščionybės misionierių.
Vienas iš jo garsiausių posakių, užrašytų jo „Išpažinimuose“, yra: „Kas aš esu, kad pasitikėčiau savimi ir nesikreipčiau į Viešpatį, kuris suteikė man tokį didį tikėjimą?“ Šis kuklumas ir tikėjimo gylis atspindi Patriko dvasinę stiprybę, dėl kurios jis buvo paskelbtas šventuoju. Šventojo Patriko gyvenimas tapo simboliu kovos už tikėjimą ir atkaklumo, kurį daugelis mato kaip įkvėpimą iki šių dienų.