Šventasis Nikolajus II (taip pat žinomas kaip Nikolajus II Aleksandrovičius Romanovas) buvo paskutinis Rusijos imperatorius, valdęs nuo 1894 iki 1917 metų. Gimęs 1868 metų gegužės 18 dieną, jis buvo caro Aleksandro III ir Marijos Fiodorovnos (gimusios Danijos princesės Dagmaros) sūnus. Jo valdymo laikotarpis buvo sudėtingas ir kupinas įvairių politinių bei socialinių iššūkių, o jo gyvenimas baigėsi tragiškai, kai 1918 metais bolševikai nužudė jį ir jo šeimą. Po mirties Nikolajus II buvo kanonizuotas Rusijos Stačiatikių Bažnyčios, o jo figūra liko giliai įrašyta į Rusijos istoriją.
Nikolajaus valdymo pradžioje Rusija išgyveno modernizacijos ir pramonės plėtros laikotarpį, tačiau netrukus kilo politinė ir socialinė įtampa. 1905 metais kilo Rusijos revoliucija, kuri buvo atsakas į didėjančią nelygybę, prastą darbininkų ir valstiečių gyvenimo kokybę bei pralaimėtą karą su Japonija. Revoliucijos metu buvo įkurtas pirmasis Rusijos parlamentas (Dūma), tačiau reali valdžia liko caro rankose, o reformos buvo ribotos, todėl socialinis nepasitenkinimas tęsėsi.
Nikolajus II buvo stipriai tikintis ir labai atsidavęs savo šeimai. Jo žmona Aleksandra Fiodorovna buvo įtakinga figūra jo gyvenime, o poros penki vaikai – keturios dukros (Olga, Tatjana, Marija, Anastasija) ir sūnus Aleksejus – buvo labai mylimi. Sūnus Aleksejus sirgo hemofilija, o šeima ieškojo dvasinių ir gydomųjų stebuklų, todėl į jų gyvenimą įžengė mistikas Grigorijus Rasputinas. Rasputino įtaka caro šeimai buvo prieštaringai vertinama tiek dvaro aplinkoje, tiek visuomenėje.
1917 metais, po Pirmojo pasaulinio karo ir revoliucinių sukilimų, Nikolajus II buvo priverstas atsisakyti sosto. Tai tapo Rusijos imperijos pabaigos pradžia ir kelias į bolševikų valdžią. Po atsisakymo nuo sosto, Nikolajus ir jo šeima buvo sulaikyti ir laikomi nelaisvėje įvairiose vietose. 1918 metų liepos 17 dieną, bolševikų įsakymu, Nikolajus II, jo žmona ir vaikai buvo nužudyti Jekaterinburge.
1991 metais, po Sovietų Sąjungos žlugimo, Nikolajaus II ir jo šeimos kūnai buvo atrasti ir iškilmingai perlaidoti Peterburge, o 2000 metais Rusijos Stačiatikių Bažnyčia kanonizavo Nikolajų II ir jo šeimą kaip kankinius. Jie buvo pripažinti šventaisiais ne tik dėl savo tragiškos mirties, bet ir dėl jų gilios krikščioniškos tikėjimo praktikos bei atsidavimo.
Šventasis Nikolajus II šiandien yra laikomas svarbia Rusijos istorijos figūra. Jo kanonizacija atspindi jo, kaip karaliaus ir krikščionio, pavyzdį, kuris, nepaisant savo klaidų, atsidavė tikėjimui ir savo šeimai. Jo valdymo laikotarpis atspindi laikus, kai Rusija išgyveno dideles transformacijas, o jo kančios ir kankinystė tapo simboliu dvasinės stiprybės ir ištikimybės tikėjimui.