Šventasis Matas, taip pat žinomas kaip Matas Evangelistas, yra vienas iš dvylikos Jėzaus Kristaus apaštalų ir vienas iš keturių Evangelijų autorių. Jis yra laikomas viena iš svarbiausių figūrų krikščioniškoje tradicijoje, ypač dėl savo indėlio į Naujojo Testamento raštus. Jo gyvenimas, pašaukimas ir raštai padėjo formuoti krikščioniškąjį tikėjimą, o Matas Evangelijoje pateikė ypatingą dėmesį Jėzaus mokymams ir jo, kaip Mesijo, vaidmeniui.
Gyvenimas ir pašaukimas
Prieš tapdamas Jėzaus mokiniu, Matas buvo žydų muitininkas (mokesčių rinkėjas) Kafarnaume. Tuo metu muitininkai dažnai buvo laikomi nusidėjėliais, nes jie dažnai bendradarbiaudavo su Romos valdžia ir imdavo daugiau mokesčių, nei reikėjo, taip neteisėtai praturtėdami. Nepaisant savo profesijos, Matas buvo pašauktas Jėzaus būti jo mokiniu. Evangelija pagal Matą aprašo jo pašaukimą: „Praeidamas Jėzus pamatė žmogų, vardu Matas, sėdintį muitinėje, ir tarė jam: „Sek paskui mane!“ Tas atsikėlė ir nuėjo paskui jį“ (Mt 9, 9).
Tai parodo ne tik Mato atsivertimą, bet ir Jėzaus gebėjimą pašaukti žmones iš visų visuomenės sluoksnių, net tuos, kurie buvo laikomi nusidėjėliais. Mato pašaukimas rodo ir tai, kad Jėzus atėjo pasikviesti ne tik teisiuosius, bet ir nusidėjėlius.
Evangelija pagal Matą
Svarbiausias Mato darbas yra Evangelija pagal Matą, viena iš keturių kanoninių Evangelijų. Tai laikoma pirmąja Naujojo Testamento Evangelija, nors kai kurie mokslininkai mano, kad ji buvo parašyta po Evangelijos pagal Morkų. Manoma, kad ji buvo parašyta apie 70–80 m. po Kristaus, ir yra laikoma viena iš išsamiausių Evangelijų, ypatingą dėmesį skiriant Jėzaus mokymams, kalboms ir pranašystėms.
Evangelija pagal Matą išsiskiria savo dėmesiu Jėzaus Mesijiškajai prigimčiai ir tam, kaip Jis išpildo Senajame Testamente pateiktas pranašystes apie Mesiją. Evangelija dažnai cituoja Senąjį Testamentą, siekdama parodyti, kad Jėzus yra žydų ilgai lauktasis Išgelbėtojas. Ji taip pat yra unikali tuo, kad joje pateikiamas garsusis Kalno pamokslas (Mt 5–7), kuriame Jėzus pateikia pagrindinius savo mokymo principus, įskaitant Palaiminimus, kurie tapo pagrindu krikščioniškajai etikai.
Mato Evangelija taip pat pateikia išsamų pasakojimą apie Jėzaus gimimą, įskaitant Jo giminės kilmę, aplankymą išminčių iš Rytų ir pabėgimą į Egiptą, pabrėžiant Jėzaus kaip karaliaus ir Dievo Sūnaus statusą nuo pat Jo gimimo.
Apaštalo misija ir mirtis
Po Jėzaus prisikėlimo ir Dvasios atsiuntimo Sekminių dieną Matas, kaip ir kiti apaštalai, buvo pasiųstas skelbti Evangeliją visame pasaulyje. Krikščioniškoje tradicijoje teigiama, kad jis skelbė tikėjimą įvairiuose kraštuose, įskaitant Etiopiją, Persiją ir kitas Rytų šalis. Pasak kai kurių šaltinių, Matas galėjo skelbti Evangeliją ir dabartinės Graikijos bei Sirijos teritorijose.
Tradicija teigia, kad šventasis Matas mirė kankinio mirtimi, tačiau tikslios aplinkybės, kaip jis mirė, nėra iki galo žinomos. Kai kuriose legendose sakoma, kad jis buvo nužudytas Etiopijoje, skelbdamas Evangeliją, tačiau šis faktas nėra patvirtintas. Nepaisant to, jo kankinystė liudija apie jo ištikimybę Jėzaus mokymams ir jo pasiaukojimą skelbiant Evangeliją.
Simbolika ir reikšmė
Simbolis: Matas dažnai vaizduojamas kaip vienas iš keturių Evangelistų, o jo simbolis yra sparnuotas žmogus arba angelas. Šis simbolis pabrėžia Mato Evangelijos akcentą į Jėzaus žmogiškąją prigimtį ir jo kaip Mesijo, išpildančio Dievo pažadus, vaidmenį.
Mato šventė: Katalikų bažnyčioje šventojo Mato šventė minima rugsėjo 21 dieną. Jis laikomas buhalterių ir muitininkų globėju dėl savo praeities, kai buvo muitininkas.
Citata iš Mato Evangelijos
Viena iš garsių citatų iš Mato Evangelijos, atspindinti Jėzaus mokymą, yra iš Kalno pamokslo: „Palaiminti vargdieniai dvasioje, nes jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5, 3). Ši citata atspindi Mato Evangelijos dėmesį gailestingumui, dvasinei neturtui ir tikrosios dvasinės laisvės svarbai, kuri tampa pagrindine krikščionybės vertybe.
Šventasis Matas, būdamas vienas iš apaštalų ir Evangelijos autorius, tapo svarbia figūra krikščioniškame tikėjime, o jo raštai iki šiol yra viena iš pagrindinių krikščionybės mokymo ir dvasinės praktikos pamatų.