Šventasis Maksimilijonas Kolbė (lenk. Maksymilian Maria Kolbe, 1894–1941) buvo lenkų pranciškonų vienuolis, kunigas ir kankinys, garsus dėl savo pasiaukojimo ir meilės artimui Antrojo pasaulinio karo metu. Maksimilijonas Kolbė yra žinomas dėl savo ypatingos pamaldumo Švč. Mergelei Marijai ir už tai, kad paaukojo savo gyvybę už kitą kalinį Aušvico koncentracijos stovykloje. Jis laikomas šventumo ir krikščioniško artimo meilės simboliu.
Ankstyvasis gyvenimas ir pašaukimas
Maksimilijonas Kolbė gimė 1894 m. sausio 8 d. Zduńska Wola miestelyje, Lenkijoje, kaip Raimundas Kolbė. Jo šeima buvo pamaldi ir turėjo gilių krikščioniškų tradicijų. Būdamas vaikas, Maksimilijonas patyrė dvasinę viziją, kurioje jam pasirodė Švč. Mergelė Marija, laikydama dvi karūnas – baltą, simbolizuojančią skaistumą, ir raudoną, simbolizuojančią kankinystę. Jis pasirinko abi, suprasdamas tai kaip pašaukimą siekti šventumo ir būti pasirengusiam aukotis dėl tikėjimo.
1907 m. Maksimilijonas įstojo į Mažesniųjų brolių konventualų pranciškonų ordiną ir priėmė vienuolio vardą Maksimilijonas Marija Kolbė. 1918 m. jis buvo įšventintas į kunigus, o netrukus pradėjo skelbti ypatingą pamaldumą Švč. Mergelei Marijai, ypatingai per Nekaltojo Prasidėjimo mokymą. Jis buvo įsitikinęs, kad per Mariją pasaulis gali būti atnaujintas ir išgelbėtas.
„Nekaltoji“ ir evangelizacinis darbas
Maksimilijonas Kolbė 1917 m. įkūrė religinę bendruomenę, vadinamą „Nekaltosios Riterija“ (lenk. Militia Immaculatae), kurios tikslas buvo skleisti Marijos kultą ir kovoti su blogiu per tikėjimą ir maldą. Kolbė leido laikraščius ir kitus spaudos leidinius, kurie plėtė evangelizacinį darbą ne tik Lenkijoje, bet ir už jos ribų. 1927 m. jis įsteigė Niepokalanovo vienuolyną netoli Varšuvos, kuris tapo didžiausiu pranciškonų vienuolynu pasaulyje ir spaudos centru. Jis netgi įkūrė radijo stotį, per kurią skleidė katalikiškas žinias.
Kolbė taip pat 1930 m. keliavo į Japoniją, kur įsteigė kitą evangelizacijos centrą – „Mugenzo no Sono“ (Nekaltosios Sodas). Japonijoje jis taip pat leidė katalikiškus laikraščius, skatindamas katalikiško tikėjimo plitimą Rytų Azijoje.
Antrojo pasaulinio karo metu
Kai 1939 m. nacių Vokietija įsiveržė į Lenkiją, Maksimilijonas Kolbė sugrįžo į Lenkiją ir toliau dirbo savo vienuolyne, padėdamas pabėgėliams, įskaitant daugybę žydų, kurie buvo persekiojami nacių. Jis rėmė jų slėpimą ir teikė jiems pagalbą.
1941 m. Maksimilijonas Kolbė buvo suimtas gestapo ir išvežtas į Aušvico koncentracijos stovyklą. Aušvice jis patyrė siaubingas sąlygas, tačiau išliko stiprus dvasioje, dalindamasis meile ir tikėjimu su kitais kaliniais. Jis tapo dvasiniu vadovu stovykloje, drąsindamas ir stiprindamas kitus kalinius.
Pasiaukojimas ir mirtis
Vienas labiausiai įsimintinų ir herojiškų Kolbės gyvenimo momentų įvyko 1941 m. liepos mėnesį, kai vienas kalinys pabėgo iš stovyklos. Pagal stovyklos taisykles, už pabėgimą buvo pasirinkti dešimt kitų kalinių, kurie turėjo būti nubausti mirtimi bado celėje. Vienas iš pasmerktųjų, vardu Franciszekas Gajowniczekas, garsiai pasakė, kad turi žmoną ir vaikų, ir norėjo gyventi. Maksimilijonas Kolbė, nepaisydamas savo paaukojimo, pasisiūlė užimti jo vietą.
Naciai sutiko, ir Kolbė buvo įmestas į bado kamerą kartu su kitais devyniais kaliniais. Per tą laiką jis meldėsi ir dainavo giesmes, teikdamas dvasinę paramą kitiems. Po dviejų savaičių badavimo, rugpjūčio 14 d., naciai suleidę jam mirtiną karbolio rūgšties injekciją. Jis mirė kankinio mirtimi ir buvo sudegintas Aušvico krematoriume.
Kanonizacija ir palikimas
Maksimilijonas Kolbė buvo paskelbtas palaimintuoju 1971 m. popiežiaus Pauliaus VI, o 1982 m. spalio 10 d. popiežius Jonas Paulius II jį paskelbė šventuoju. Jis buvo kanonizuotas kaip kankinys ir artimo meilės liudytojas. Jo šventė minima rugpjūčio 14 dieną, dieną, kai jis mirė.
Šv. Maksimilijonas Kolbė tapo krikščioniško pasiaukojimo ir meilės artimui simboliu. Jo didvyriškas pasiaukojimas už kitą žmogų koncentracijos stovykloje tapo įkvepiančiu pavyzdžiu visam pasauliui. Kolbė taip pat yra žurnalistų, šeimų ir kalinių globėjas. Jo gyvenimas ir mirtis parodo, kad net pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis galima išlikti ištikimam krikščioniškoms vertybėms ir meilės principui.