Šventasis Kryžiaus Jonas (lot. Sanctus Ioannes a Cruce), gimęs Juan de Yepes y Álvarez 1542 m. Ispanijoje, yra vienas iškiliausių mistikų ir teologų Katalikų Bažnyčios istorijoje. Jis buvo karmelitų ordino reformatorius ir garsus poetas, žinomas dėl savo gilių dvasinių raštų, kurie tapo pamatiniai krikščioniškajai mistikai.
Gimęs neturtingoje šeimoje Fontiverose, netoli Ávilos, Jonas nuo mažens susidūrė su sunkumais. Jo tėvas mirė, kai jam buvo vos keli metai, ir šeima kentėjo dėl skurdo. Nepaisant šių iššūkių, Jonas nuo jauno amžiaus rodė pamaldumą ir intelektualinius gabumus, dėl kurių buvo priimtas į mokslus karmelitų vienuolyne. 1567 m. jis buvo įšventintas į kunigus, ir tais pačiais metais susipažino su šventąja Terese Aviliete, kuri buvo karmelitų reformų iniciatorė.
Jonas ir Teresė Avilietė kartu pradėjo karmelitų ordino reformą, siekdami sugrąžinti jį prie asketiškesnių ir kontempliatyvesnių šaknų. Jonas įkūrė reformuotą Karmelitų Basųjų ordiną, kuris pasižymėjo griežtesnėmis taisyklėmis ir didesniu atsidavimu maldai. Ši reforma susidūrė su dideliu pasipriešinimu iš tradicinio karmelitų ordino, o Jonas dėl savo reformatoriškos veiklos buvo suimtas ir net aštuonis mėnesius praleido kalėjime.
Būtent kalėjime Jonas patyrė gilias mistines vizijas, kurios įkvėpė jį parašyti vienus garsiausių krikščioniškosios literatūros veikalų. Svarbiausi jo kūriniai yra „Tamsioji naktis“ (Noche oscura del alma), „Kopimas į Karmelio kalną“ (Subida del Monte Carmelo) ir „Sielos dvasinė giesmė“ (Cántico espiritual). Šie veikalai giliai tyrinėja žmogaus dvasinį kelią į Dievą, ypatingą dėmesį skiriant vidinės transformacijos procesui per skausmą, kančią ir mistinį vienijimąsi su Dievu.
„Tamsioji naktis“ yra vienas garsiausių jo raštų, kuris aprašo sielos kelionę per kančios ir nežinomybės laikus, kai atrodo, kad Dievas yra nutolęs. Tačiau per šią „tamsiąją naktį“ siela yra giliai apvaloma ir vedama į gilesnę vienybę su Dievu. Kryžiaus Jonas šį procesą matė kaip būtinybę norint pasiekti dvasinį tobulumą ir visišką atsiduotį Dievui.
Šventasis Kryžiaus Jonas mirė 1591 m. gruodžio 14 d., būdamas 49 metų, tačiau jo dvasinis palikimas ir toliau įkvepia milijonus žmonių visame pasaulyje. 1726 m. jis buvo kanonizuotas Katalikų Bažnyčios, o 1926 m. paskelbtas Bažnyčios mokytoju dėl savo didžiulio indėlio į krikščioniškąją teologiją bei mistiką.
Jo gyvenimas ir raštai teikia gilų supratimą apie žmogaus sielos santykį su Dievu ir ragina tikinčiuosius pasitikėti Dievu net sunkiausiais momentais, kai atrodo, kad dvasinė kelionė tampa tamsi ir skausminga.