Judas Iskarijotas yra vienas iš dvylikos Jėzaus Kristaus apaštalų, kuris tapo žinomas dėl savo išdavystės. Jis buvo tas, kuris atvedė romėnų kareivius suimti Jėzaus Getsemanės sode, nurodydamas jį bučiniu. Šis veiksmas vėliau tapo simboliu išdavystės ir nelojalumo. Judui skirtas vaidmuo yra viena iš dramatiškiausių Evangelijos istorijų, kuri parodo, kaip artimiausi žmonės gali išduoti net ir didžiausią mokytoją.
Judas Evangelijose
Mato evangelijoje aprašoma, kaip Judas sutiko išduoti Jėzų mainais už pinigus:
„Tada vienas iš dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus ir tarė: „Ką man duosite, jei aš Jį jums išduosiu?“ Jie jam pasiūlė trisdešimt sidabrinių. Ir nuo to laiko jis ieškojo progos išduoti Jėzų“ (Mato 26, 14-16).
Judas pardavė savo mokytoją už trisdešimt sidabrinių, tai buvo kaina, kurią žydų vyresnieji sutiko mokėti už Jėzaus išdavystę.
Mato evangelija taip pat pasakoja apie išdavystės momentą Getsemanės sode:
„Jis dar tebekalbėjo, kai pasirodė Judas, vienas iš dvylikos, ir su juo didelė minia su kardais ir vėzdais, pasiųsta aukštųjų kunigų ir tautos seniūnų. Išdavėjas buvo jiems davęs ženklą, sakydamas: „Kurį pabučiuosiu, tas ir yra. Suimkite Jį!“ Judas tuojau priėjo prie Jėzaus ir tarė: „Sveikas, Rabi!“ ir pabučiavo Jį. O Jėzus jam pasakė: „Bičiuli, kam atėjai?“ Tada jie prisiartino, suėmė Jėzų ir suvaržė“ (Mato 26, 47-50).
Bučinys, kurį Judas davė Jėzui, tapo išdavystės simboliu. Jis išdavė Jėzų būtent tuo aktu, kuris paprastai reiškia pagarbą ir meilę.
Luko evangelijoje aprašytas Jėzaus atsakymas į Judo bučinį:
„Jėzus tarė jam: „Judai, ar bučiniu išduodi Žmogaus Sūnų?“ (Luko 22, 48).
Šiuo klausimu Jėzus atskleidžia ne tik skausmą dėl išdavystės, bet ir jos paradoksalumą – bučinys, kuris turėtų būti draugystės ženklas, tampa išdavystės simboliu.
Judo likimas
Po to, kai Jėzus buvo suimtas, Judas suprato savo klaidą ir bandė atgailauti, tačiau pasekmės buvo sunkios. Mato evangelijoje aprašoma, kaip Judas grąžino pinigus ir vėliau nusižudė:
„Tada Judas, Jo išdavėjas, matydamas, kad Jėzus pasmerktas, gailėjosi. Grąžinęs trisdešimt sidabrinių aukštiesiems kunigams ir seniūnams, tarė: „Nusidėjau, išduodamas nekaltą kraują.“ Bet tie atsakė: „Kas mums darbo? Tu žiūrėk!“ Nusviedęs pinigus į šventyklą, jis pasitraukė ir pasikorė“ (Mato 27, 3-5).
Judo gailestis ir savižudybė parodo gilų moralinį konfliktą, su kuriuo jis susidūrė po savo išdavystės. Jis suprato savo veiksmų pasekmes, tačiau neatrado kelio į atleidimą.
Judo išdavystė krikščionybėje dažnai suprantama kaip dalis Dievo plano, kuris turėjo būti įvykdytas, kad Jėzus būtų nukryžiuotas ir išpirktų žmonių nuodėmes. Jo veiksmas, nors ir smerktinas, yra esminė Kristaus kančios istorijos dalis. Kai kurie teologai taip pat svarsto, ar Judo veiksmai buvo visiškai jo pasirinkimas, ar jis tiesiog įvykdė tai, kas buvo numatyta.
Judas Iskarijotas tapo žmogaus silpnumo ir išdavystės simboliu, o jo istorija nuolat primena apie moralinius pasirinkimus, atsakomybę už juos ir gailestį, kuris ne visada atveda į atleidimą, ypač jei žmogus negali sau jo suteikti.