Šventasis Jonas Auksaburnis (gr. Chrysostomos – „Auksaburnis“) buvo vienas žymiausių ankstyvųjų krikščionybės tėvų ir Bažnyčios mokytojų, žinomas dėl savo iškalbos, pamokslų ir teologinių darbų. Jis gimė 347 metais Antiochijoje, dabartinėje Turkijoje, ir laikomas vienu didžiausių Bažnyčios pamokslininkų. Jo pravardė „Auksaburnis“ atspindi jo nuostabų gebėjimą perteikti Dievo žodį ir mokymą, o jo pamokslai buvo laikomi ne tik teologiškai svarbiais, bet ir nepaprastai įtaigiais bei emocingais.
Ankstyvasis gyvenimas ir dvasinis kelias
Jonas gimė kilmingoje šeimoje, o po tėvo mirties jo motina Antūza stengėsi suteikti jam puikų išsilavinimą. Jis studijavo retoriką ir filosofiją pas garsų mokytoją Libanijų, kuris buvo pagonis, tačiau pats Jonas anksti pajuto trauką krikščionybei. Apie 367 metus jis buvo pakrikštytas ir pasiryžo tarnauti Bažnyčiai.
Netrukus po to Jonas pasirinko asketinį gyvenimo būdą, tapdamas vienuoliu ir atsiskyrėliu. Jis praleido kelis metus dykumoje, giliai mąstydamas apie Dievą ir tobulindamas savo dvasinius įgūdžius. Šis laikotarpis jam buvo itin svarbus, tačiau dėl griežtos asketinės praktikos jo sveikata pablogėjo, todėl jis grįžo į Antiochiją, kur buvo įšventintas diakonu, o vėliau – kunigu.
Pamokslai ir darbas Antiochijoje
Jonas išgarsėjo kaip pamokslininkas Antiochijoje, kur jo pamokslai priviliojo didžiules žmonių minias. Jis ypač daug kalbėjo apie socialinę nelygybę, kritikuodamas turtingųjų gyvenimo būdą ir rūpindamasis vargšais. Jis skatino žmones praktikuoti krikščioniškąsias dorybes, atjautą ir teisingumą. Jo pamokslai dažnai buvo orientuoti į kasdienius gyvenimo klausimus, ir jis netgi griežtai pasmerkė turtingųjų prabangą bei korupciją imperijos administracijoje.
Vienas iš garsiausių Jonui priskiriamų įvykių buvo „Antiochijos maištas prieš statulas“ (387 m.), kai Antiochijos gyventojai, protestuodami prieš mokesčius, sunaikino imperatoriaus Teodosijaus statulas. Miestui grėsė griežtos bausmės, tačiau Jonas ir kiti Bažnyčios vadovai padėjo nuraminti situaciją, įtikindami imperatorių pasigailėti Antiochijos gyventojų.
Konstantinopolio arkivyskupas ir tremtis
398 metais Jonas buvo paskirtas Konstantinopolio arkivyskupu, ir jo veikla šiame poste buvo ne mažiau įtakinga. Būdamas arkivyskupu, Jonas toliau skelbė paprastumo ir atsidavimo Evangelijai mokymą, griežtai kritikuodamas turtinguosius ir prabangų Bažnyčios hierarchų gyvenimą. Tai sukėlė nemažai priešų, ypač imperatorienės Eudoksijos ir kitų įtakingų asmenų tarpe. Dėl savo drąsios pozicijos Jonas buvo pašalintas iš arkivyskupo posto ir ištremtas.
Nepaisant tremties, Jonas Auksaburnis toliau rašė laiškus ir mokymus, kurie darė įtaką to meto krikščionims. Jo raštai apie maldą, atgailą ir krikščioniškąsias dorybes liko svarbūs ir ilgus amžius po jo mirties.
Raštai ir palikimas
Jonas Auksaburnis paliko didžiulį rašytinį palikimą, įskaitant pamokslus, laiškus ir traktatus. Jo kūriniai apie tikėjimą, krikščioniškąsias dorybes ir socialinę atsakomybę padarė didelę įtaką Vakarų ir Rytų Bažnyčios teologijai. Vienas iš jo garsiausių teiginių buvo apie maldos galią: „Maldos jėga yra nepaprasta, ji padaro silpną stipriu, neturtingą turtingu, ir suteikia mums malonės gėrio dovaną.“ Šis jo pamokymas parodė, kaip svarbu būti nuolatiniame santykyje su Dievu.
Jonas mirė tremtyje 407 metais, o jo paskutiniai žodžiai buvo: „Tebūnie šlovė Dievui už viską.“ Po jo mirties jis tapo vienu labiausiai gerbiamų Bažnyčios šventųjų, o jo šventė Rytų ir Vakarų Bažnyčiose minima rugsėjo 13 ir lapkričio 13 dienomis.