Šventasis Jokūbas Jaunesnysis, dar vadinamas Jokūbu Alfejaus sūnumi, yra vienas iš dvylikos Jėzaus Kristaus apaštalų. Jis dažnai vadinamas „Jaunesniuoju“, kad būtų atskirtas nuo kito apaštalo Jokūbo, Zebediejaus sūnaus, kuris buvo Jėzaus mokinys ir taip pat apaštalas. Nors apie Jokūbo Jaunesniojo gyvenimą ir veiklą nėra tiek daug informacijos kaip apie kai kuriuos kitus apaštalus, jis vis tiek užima svarbią vietą krikščioniškoje tradicijoje.
Gyvenimas ir apaštalo pašaukimas
Jokūbas Jaunesnysis, kaip ir kiti apaštalai, buvo asmeniškai pašauktas Jėzaus Kristaus, kad taptų jo sekėju ir Evangelijos skelbėju. Jo vardas minimas visose apaštalų sąrašuose, esančiuose Evangelijose pagal Matą, Morkų, Luką ir Apaštalų darbuose. Manoma, kad jis buvo Jėzaus pusbrolis arba giminaitis, nes kai kurios tradicijos laiko jį Mergelės Marijos sesers sūnumi. Be to, jo tėvas Alfejus minimas kaip vienas iš mažiau žinomų Naujojo Testamento veikėjų.
Kai kuriose tradicijose teigiama, kad Jokūbas Jaunesnysis buvo ypač ištikimas ir nuoširdus apaštalas. Jis, kaip ir kiti apaštalai, dalyvavo ankstyvojoje Bažnyčios veikloje po Jėzaus prisikėlimo ir buvo liudytojas daugeliui stebuklų. Pagal tradicijas, jis prisidėjo prie Evangelijos sklaidos Jeruzalėje ir tapo svarbia Jeruzalės Bažnyčios figūra.
Jeruzalės vyskupas
Vienas iš svarbiausių Jokūbo Jaunesniojo nuopelnų buvo jo darbas kaip pirmojo Jeruzalės vyskupo. Po Jėzaus prisikėlimo ir įžengimo į dangų Jokūbas tapo vadovu krikščionių bendruomenėje Jeruzalėje. Jo vyskupystė buvo ypač reikšminga dėl to, kad Jeruzalė buvo pirmasis krikščionybės centras, kur apaštalai ir jų sekėjai pradėjo plėsti tikėjimą.
Jokūbas, kaip vyskupas, vadovavo krikščionių bendruomenei Jeruzalėje ir dalyvavo pirmuosiuose Bažnyčios susirinkimuose, įskaitant apaštalų susirinkimą Jeruzalėje, kuris įvyko apie 50-uosius metus. Šiame susirinkime buvo sprendžiami svarbūs klausimai dėl pagonių priėmimo į krikščionybę ir Mozės įstatymų laikymosi. Jokūbas buvo žinomas kaip taikus ir teisingas lyderis, kuris padėjo užtikrinti, kad krikščionybė liktų atvira visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų kilmės.
Laiškas Jokūbo
Jokūbui Jaunesniajam priskiriamas „Jokūbo laiškas“ – viena iš Naujojo Testamento knygų. Šiame laiške jis kreipiasi į krikščionių bendruomenes, ragindamas tikinčiuosius gyventi tikėjimu, kuris būtų matomas per gerus darbus. Viena iš garsiausių citatų iš Jokūbo laiško yra: „Tikėjimas be darbų yra miręs“ (Jok 2, 26). Tai parodo jo įsitikinimą, kad tikrasis tikėjimas turi atsispindėti per meilę, gailestingumą ir praktinę pagalbą kitiems.
Kankinystė
Pasak krikščioniškų tradicijų, Jokūbas Jaunesnysis mirė kankinio mirtimi. Manoma, kad jis buvo nužudytas Jeruzalėje apie 62-uosius metus, kai žydų religiniai lyderiai pradėjo persekioti krikščionis. Tradicija teigia, kad jis buvo nužudytas, nes drąsiai skelbė Jėzaus mokymus ir neatsisakė savo tikėjimo. Jo kankinystė tapo vienu iš svarbiausių liudijimų apie ankstyvųjų krikščionių ištikimybę.
Šventasis Jokūbas Jaunesnysis yra gerbiamas tiek katalikų, tiek ortodoksų bažnyčiose. Jo šventė švenčiama gegužės 3 dieną (katalikų tradicijoje) arba spalio 9 dieną (ortodoksų tradicijoje). Jis yra laikomas viena iš pagrindinių figūrų, padėjusių formuoti krikščioniškąją tikėjimo tradiciją, ypač per savo darbą Jeruzalėje ir savo laišką, kuris tebėra svarbi krikščionių teologijos dalis.