Šventasis Daumantas Pskoviškis, dar žinomas kaip Timotiejus, buvo garsus XIII amžiaus Pskovo kunigaikštis ir karvedys. Gimęs Lietuvoje kaip Lietuvos didysis kunigaikštis, jis tapo vienu iš svarbiausių stačiatikių šventųjų, pripažintų už savo atgailą, pamaldumą ir nuopelnus Pskovo miestui.
Ankstyvasis gyvenimas Lietuvoje
Daumantas gimė XIII amžiuje Lietuvoje, būdamas vienas iš didikų, turėjęs reikšmingą politinį vaidmenį. Jis priklausė Lietuvos kunigaikščių šeimai ir buvo susijęs su didžiojo kunigaikščio Mindaugo valdymu. Nors Lietuvoje tuo metu krikščionybė dar nebuvo plačiai priimta, Daumantas buvo pagonis ir dalyvavo politinėse kovose dėl valdžios.
Po politinių nesutarimų ir konfliktų su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Mindaugu, Daumantas buvo priverstas bėgti iš Lietuvos į Rusijos žemes. Pasak legendų, jis pabėgo po to, kai dalyvavo Mindaugo nužudyme, keršydamas už savo žmonos, Mindaugo giminaitės, netektį. Tai paskatino jo pasitraukimą į Pskovą – tuo metu svarbų Rusijos miestą.
Persikėlimas į Pskovą ir atsivertimas į krikščionybę
Atvykęs į Pskovą 1265 metais, Daumantas priėmė stačiatikių krikštą ir gavo naują vardą – Timotiejus. Tai buvo reikšmingas posūkis jo gyvenime – jis ne tik atsisakė pagoniškų papročių, bet ir pradėjo naują gyvenimo etapą kaip krikščionis. Pskovo gyventojai greitai pripažino jo karinį talentą ir vadovavimo sugebėjimus, todėl jis buvo išrinktas miesto kunigaikščiu.
Tapęs Pskovo valdovu, Daumantas vadovavo miestui 33 metus ir tapo labai gerbiamu vadovu dėl savo išminties, teisingumo ir sėkmingo miesto gynimo nuo išorinių priešų. Jis ne tik stiprino miesto gynybą, bet ir prisidėjo prie dvasinio miesto gyvenimo plėtojimo. Jis pastatė keletą cerkvių, įskaitant Švč. Trejybės soborą, kuris tapo vienu svarbiausių Pskovo dvasinių centrų.
Kova su Livonijos ordinu ir kariuomenės vadovavimas
Daumantas (Timotiejus) išgarsėjo kaip talentingas karvedys, vadovavęs Pskovo pajėgoms kovose su Livonijos ordinu ir kitais priešais. Jo karinis vadovavimas buvo sėkmingas, ir jis kelis kartus išgelbėjo Pskovą nuo užpuolikų. Vienas iš svarbiausių mūšių, kuriame jis dalyvavo, buvo 1268 m. Rakovoro mūšis, kuriame jungtinės Rusijos pajėgos kovojo prieš Livonijos ordiną. Daumanto vadovavimas padėjo Pskovui atsilaikyti prieš daug stipresnius priešus ir išlaikyti savo nepriklausomybę.
Jo kariniai laimėjimai, gynybinės strategijos ir rūpinimasis Pskovo žmonėmis pavertė jį labai mylimu ir gerbiamu valdovu.
Dvasinė branda ir atgaila
Po kovų ir pergalių Daumantas vis labiau pasinėrė į dvasinį gyvenimą. Jis atgailavo už savo praeities nuodėmes, ypač už dalyvavimą Mindaugo nužudyme, ir tapo giliu tikinčiuoju. Jo pamaldumas ir pasiaukojimas tarnaujant Dievui ir žmonėms padarė didelę įtaką jo gyvenimo pabaigoje. Jo nuolatinis rūpinimasis bažnyčių statybomis ir labdaringa veikla išreiškė jo atgailą ir tikėjimo gylį.
Mirtis ir kanonizacija
Daumantas (Timotiejus) mirė 1299 metais ir buvo palaidotas Pskovo Švč. Trejybės sobore. Jo nuopelnai miestui ir jo pamaldumas buvo tokie dideli, kad jis greitai tapo gerbiamas kaip šventasis. Stačiatikių bažnyčia jį kanonizavo ir paskelbė šventuoju dėl jo dvasinio gyvenimo, atsivertimo ir nuolankumo bei kaip miesto globėją, kuris kovojo už Pskovo laisvę ir saugumą.
Šventojo Daumanto (Timotiejaus) atminimas buvo išlaikytas per amžius, ypač Pskove, kur jo nuopelnai buvo prisimenami ir jo gyvenimo pavyzdys įkvėpė daug žmonių.
Šventės diena: Daumantas (Timotiejus) minimas stačiatikių bažnyčioje gegužės 20 dieną.
Šventasis Daumantas yra laikomas ne tik Pskovo miesto globėju, bet ir pavyzdžiu tiems, kurie siekia atgailos ir atleidimo. Jo gyvenimas rodo, kaip žmogus gali pakeisti savo gyvenimą, atsisakydamas praeities nuodėmių ir pradėdamas naują kelią tikėjime.
Jo politiniai ir kariniai pasiekimai padėjo Pskovui tapti stipresniu ir išlaikyti savo nepriklausomybę nuo išorinių priešų. Tačiau svarbiausia jo gyvenimo dalis buvo jo dvasinis kelias – nuo pagonio iki atgailaujančio krikščionio, kuris paliko gilią pėdsaką tiek savo gyvenime, tiek krikščioniškosios Rusijos dvasinėje istorijoje.