Šventasis Celestinas I buvo Romos popiežius nuo 422 iki 432 metų, ir jo popiežiavimas pasižymėjo dvasiniu ryžtu, kovojant su erezijomis bei skatinant Bažnyčios vienybę. Nors apie jo ankstyvą gyvenimą išliko nedaug informacijos, manoma, kad Celestinas gimė Romoje apie IV amžiaus pabaigą. Prieš tapdamas popiežiumi, jis buvo artimas savo pirmtakui, popiežiui Inocentui I, kurio laikotarpiu įgijo nemažai administracinės patirties Bažnyčios reikalų tvarkyme.
Popiežiaus veikla ir iššūkiai
Celestinas I tapo popiežiumi 422 metais, sunkiais laikais Bažnyčiai, nes Romos imperija buvo silpsta, o vidinė Bažnyčios vienybė buvo išbandoma erezijų ir teologinių nesutarimų. Vienas iš didžiausių Celestino I iššūkių buvo kovoti su nestorianizmu – erezija, kuri skelbė, kad Jėzus Kristus yra atskiras žmogus ir Dievas, o ne viena vieninga asmenybė. Nestorianizmas buvo siejamas su Konstantinopolio patriarchu Nestoriu, kuris mokė, kad Mergelė Marija gali būti vadinama tik Kristaus gimdytoja (Christotokos), o ne Dievo gimdytoja (Theotokos).
Celestinas I stipriai pasisakė prieš šiuos mokymus ir rėmė Efeso Susirinkimą, kuris 431 metais pasmerkė nestorianizmą kaip ereziją. Efeso Susirinkimas patvirtino, kad Jėzus Kristus yra viena asmenybė, turinti dvi prigimtis – dieviškąją ir žmogiškąją, ir kad Mergelė Marija yra tikrai „Dievo gimdytoja“ (Theotokos). Celestinas aktyviai dalyvavo šioje diskusijoje, siųsdamas savo legatus į susirinkimą ir griežtai vadovaudamas ortodoksinio tikėjimo gynimui.
Be teologinių kovų, Celestinas I taip pat buvo svarbus dėl savo pastangų plėtoti Bažnyčią kitose Europos dalyse. Vienas reikšmingiausių jo darbų buvo siųsti misionierius į Britaniją ir Airiją, kad ten būtų stiprinama krikščionybė. Yra žinoma, kad jis išsiuntė šventąjį Paladijų į Airiją, siekdamas ten plėsti Evangelijos skelbimą. Šios misijos padėjo plėsti krikščionybę šiaurinėje Europoje, nors didesnių rezultatų buvo pasiekta vėliau, šventojo Patriko laikais.
Kova su pelagijonizmu
Kitas svarbus Celestino I popiežiavimo aspektas buvo kova su pelagijonizmu, kuris mokė, kad žmogus gali išsigelbėti savo pastangomis, be Dievo malonės. Pelagijonizmas buvo paplitęs Britanijoje ir kituose Romos imperijos regionuose. Celestinas stipriai rėmė ortodoksinę Bažnyčios poziciją, kuri pabrėžė, kad žmogus negali išsigelbėti be Dievo malonės ir atmetė Pelagijaus mokymus kaip erezinius.
Mirtis ir palikimas
Celestinas I mirė 432 metais, palikdamas Bažnyčią tvirtą ir vieningą kovoje su erezijomis. Jo popiežiavimo laikotarpis buvo labai reikšmingas teologinių debatų ir krikščionybės plėtros požiūriu, o jo sprendimai, ypač Efeso Susirinkimo metu, turėjo ilgalaikį poveikį Bažnyčios mokymui apie Kristaus prigimtį ir Marijos vaidmenį. Dėl savo veiklos Bažnyčios gynime ir krikščionybės plėtroje, Celestinas I buvo paskelbtas šventuoju.
Jo šventė minima balandžio 6 d. Jis tebėra žinomas kaip popiežius, kuris ne tik gynė tikėjimo doktrinas, bet ir aktyviai skatino Bažnyčios misijas, plėsdamas krikščioniškąją bendruomenę už Romos ribų.