Šventasis Borisas (taip pat žinomas kaip Borisas ir Glebas) buvo vienas iš pirmųjų krikščionių šventųjų, paskelbtų Rytų slavų teritorijoje. Jis ir jo brolis Glebas yra žinomi kaip pirmieji Rusijos krikščionybės kankiniai ir tapo krikščioniškosios dorybės bei tikėjimo pavyzdžiais. Jie buvo nužudyti dėl politinių priežasčių, tačiau jų kančia buvo suvokta kaip kankinystė už Kristų.
Ankstyvasis gyvenimas
Borisas gimė maždaug X amžiaus pabaigoje ir buvo Kijevo didžiojo kunigaikščio Vladimiro Didžiojo sūnus. Vladimiras Didysis, kuris laikomas Rusijos krikštytoju, priėmė krikščionybę ir padėjo platinti šį tikėjimą Kijevo Rusioje. Borisas, kaip ir kiti Vladimiro vaikai, buvo užaugintas kaip krikščionis.
Borisas gavo gerą išsilavinimą ir buvo išmintingas bei pamaldus žmogus. Jis buvo paskirtas valdyti Rostovo žemes ir, kaip kunigaikštis, rodė gerumą ir teisingumą savo valdiniams. Jis buvo gerbiamas ne tik kaip vadovas, bet ir kaip tikras krikščionis, kuris rūpinosi savo žmonėmis.
Konfliktas ir kankinystė
Kai Vladimiras Didysis mirė 1015 metais, Kijevo Rusios teritorijoje prasidėjo kovos dėl valdžios tarp jo sūnų. Boriso brolis Sviatopolkas, trokšdamas užimti sostą, pradėjo žiaurią kovą su savo broliais. Borisas, būdamas vienas iš potencialių pretendentų į sostą, tapo Sviatopolko taikiniu.
Pasak legendos, Borisas žinojo apie savo brolio Sviatopolko planus nužudyti jį, bet, būdamas giliai tikintis, atsisakė priešintis. Jis nenorėjo kariauti prieš savo brolį ir išliko ištikimas Kristaus mokymams, kurie skelbia meilę ir atleidimą. Jis meldėsi už savo brolius ir patikėjo savo likimą Dievui.
Nepaisant to, Sviatopolkas išsiuntė samdinius, kurie užpuolė Borisą ir jį nužudė. Po kurio laiko buvo nužudytas ir jo brolis Glebas, kurį Sviatopolkas taip pat laikė savo politiniu priešu. Glebas, kaip ir Borisas, buvo nužudytas be jokio pasipriešinimo, išreiškęs atsidavimą Dievo valiai. Šie įvykiai įtvirtino jų, kaip kankinių, statusą.
Kankinystės ir šventumo suvokimas
Boriso ir Glebo kankinystė buvo greitai suvokta kaip ypatingas tikėjimo ir nuolankumo Kristui liudijimas. Jie atsisakė keršto ir priešintis ginklu, pasirinkdami krikščionišką meilę ir atsidavimą Dievui netgi tada, kai jų gyvybės buvo pavojingai pavojuje. Jie tapo pirmaisiais Kijevo Rusios šventaisiais kankiniais, kurie aukojo savo gyvybes, bet išliko ištikimi krikščioniškoms vertybėms.
Boriso ir Glebo mirtis tapo simboliu tikėjimo, kuris yra stipresnis už žemiškus konfliktus. Jie parodė, kad meilė Dievui ir krikščioniškas atsidavimas yra aukščiau už valdžios troškimą ar žemišką šlovę. Šventieji Borisas ir Glebas buvo gerbiami kaip taikos nešėjai ir taikos globėjai.
Kanonizacija ir kultas
Šventieji Borisas ir Glebas buvo oficialiai kanonizuoti Kijevo Rusioje netrukus po jų mirties, XI amžiaus pradžioje. Jie tapo pirmosiomis krikščioniškosios Rusios šventomis figūromis, kurių gyvenimas ir kankinystė įkvėpė daugelį tikinčiųjų. Jų kultas išplito po visą Rytų slavų pasaulį, o jų vardu buvo pastatytos daugybė bažnyčių ir vienuolynų.
Šventės diena: Ortodoksų bažnyčioje šventųjų Boriso ir Glebo šventė minima liepos 24 dieną (pagal Grigaliaus kalendorių), taip pat jų atminimas švenčiamas lapkričio 2 dieną (pagal Julijaus kalendorių).
Simbolika ir globėjiškumas
Borisas ir Glebas dažnai vaizduojami kaip jauni kunigaikščiai, laikantys kryžių arba kalaviją, kuris simbolizuoja jų kankinystę. Jų atsidavimas ir tikėjimas padarė juos taikos ir nesmurtinio pasipriešinimo simboliais. Jie laikomi taikos, šeimos, brolybės ir krikščioniškos nuolankumo globėjais.
Šventųjų Boriso ir Glebo kankinystė tapo ypatingu tikėjimo liudijimu slavų pasaulyje ir priminimu apie meilės ir atleidimo galią. Jie buvo pagerbti kaip taikos šventieji, nes atsisakė keršto ir smurto, pasirinkę nuolankų atsidavimą Dievo valiai.
Šventieji Borisas ir Glebas išlieka svarbūs krikščioniškosios dorybės ir nuolankumo pavyzdžiai. Jų gyvenimas ir mirtis rodo, kaip tikėjimas gali padėti išsaugoti vidinę ramybę net ir didžiausioje kančioje bei kaip svarbu atsisakyti smurto bei keršto. Jie primena, kad tikra galia slypi tikėjime, pasitikėjime Dievu ir gebėjime atleisti, net kai susiduriama su neteisingumu.
Boriso ir Glebo pavyzdys iki šių dienų įkvepia žmones siekti taikos, santarvės ir meilės tarp šeimos narių bei bendruomenių, o jų dvasinis palikimas išlieka stiprus slavų krikščionybės tradicijose.