Šventasis Bernardinas Sienietis (1380–1444) buvo vienas garsiausių viduramžių pranciškonų pamokslininkų ir įtakingas katalikų teologas, kuris padarė didelę įtaką Italijos religinėms ir visuomeninėms nuotaikoms. Jis ypač išgarsėjo dėl savo pamokslų ir užsidegimo skleisti pamaldumą Jėzaus Vardui, todėl tapo šventuoju, laikomu miestų, reklamos ir komunikacijos globėju.
Ankstyvasis gyvenimas
Bernardinas gimė 1380 m. rugsėjo 8 d. Massa Marittima mieste, netoli Sienos, Italijoje. Jis anksti neteko abiejų tėvų ir buvo auklėjamas giminaičių. Jau vaikystėje Bernardinas pasižymėjo dideliu religingumu ir nuo mažens jautė pašaukimą vienuoliškam gyvenimui. Jaunystėje jis buvo žinomas kaip labai rūpestingas ir gailestingas – 1400 m. Sienoje siautė maras, ir Bernardinas savanoriškai ėmėsi slaugyti ligonius, nepaisydamas pavojaus savo sveikatai.
Įstojimas į Pranciškonų ordiną
1402 m., būdamas 22 metų, Bernardinas įstojo į pranciškonų ordiną ir tapo vienuoliu. Pranciškonai buvo žinomi dėl savo paprasto ir atsidavusio gyvenimo būdo, o Bernardinas greitai tapo žinomas ne tik dėl savo pamaldumo, bet ir dėl intelekto bei oratorinio talento. Netrukus jis pradėjo keliauti po Italiją, skelbdamas pamokslus didžiuosiuose miestuose. Jo pamokslai buvo labai įtaigūs, ir Bernardinas tapo vienu iš populiariausių pamokslininkų visoje šalyje.
Pamokslininkas ir Jėzaus Vardo pamaldumo skleidėjas
Bernardino pamokslų pagrindinė tema buvo moralė, tikėjimo atgaivinimas ir Jėzaus Vardo pagarbinimas. Jis ypač garsėjo pamokslais prieš tuštybes, prabangą ir miesto gyventojų moralinį nuosmukį. Bernardinas buvo ryžtingas kovotojas su nešvara ir korupcija visuomenėje, ypač kalbėdamas apie per didelį turto kaupimą, azartinius lošimus ir kitus moralės pažeidimus.
Bernardinas taip pat skatino ypatingą pamaldumą Jėzaus Vardui. Jis įvedė simbolį „IHS“ (Jėzaus Vardo monogramą) ir kvietė žmones nešioti jį kaip tikėjimo ženklą. Šis simbolis tapo viena iš pagrindinių jo pamokslų žinių, kviečiant žmones garbinti Jėzaus Vardą, laikyti jį šventu ir atminti, kad jis yra kiekvieno tikinčiojo gyvenimo centras. Dėl šios iniciatyvos Bernardinas laikomas Jėzaus Vardo pamaldumo skleidėju.
Konfliktai ir teisminiai tyrimai
Bernardinas, nors buvo labai populiarus tarp paprastų žmonių, susidūrė su tam tikrais iššūkiais ir opozicija iš kai kurių Bažnyčios hierarchų. Dėl savo pamaldumo Jėzaus Vardui ir naujoviško požiūrio jis buvo kaltinamas erezija. Tačiau 1427 m. popiežius Martynas V išteisino Bernardiną nuo visų kaltinimų, ir jo pamaldumo skleidimas buvo pripažintas ortodoksišku. Vėliau Bernardinas net tris kartus atsisakė siūlymo tapti vyskupu, teigdamas, kad jo pašaukimas yra pamokslauti ir skleisti Evangelijos žinią.
Vėlyvasis gyvenimas ir palikimas
Gyvenimo pabaigoje Bernardinas toliau keliaudavo po Italiją, nesiliaudamas pamokslauti ir skleisti Evangelijos žinią. Jo pamokslai sutraukdavo tūkstančius klausytojų, o jo žodžiai darė didelę įtaką žmonių gyvenimui. Jis taip pat padėjo reformuoti Pranciškonų ordiną, skatindamas vienuolius grįžti prie griežtesnių taisyklių ir paprastesnio gyvenimo būdo.
Bernardinas mirė 1444 m. gegužės 20 d., būdamas 63 metų, keliaudamas po Italiją. Jo mirtis sukėlė didžiulį liūdesį tarp tūkstančių, kurie jį laikė ne tik puikiu pamokslininku, bet ir dvasiniu vadovu. Po mirties Bernardinas buvo greitai kanonizuotas – vos šešerius metus po jo mirties, 1450 m., popiežius Mikalojus V paskelbė jį šventuoju.
Palikimas
Šventasis Bernardinas Sienietis laikomas vienu iškiliausių viduramžių pamokslininkų. Jo veikla turėjo didelį poveikį ne tik Italijos religiniam gyvenimui, bet ir visos Bažnyčios moralei bei dvasinėms vertybėms. Jėzaus Vardo kultas, kurį Bernardinas skleidė, išliko stiprus iki šių dienų, o jo įvesta „IHS“ monograma yra plačiai naudojama krikščionybėje.
Jo šventė minima gegužės 20 d., ir jis tebėra gerbiamas kaip pavyzdys pamokslininkams, religinėms bendruomenėms ir tiems, kurie siekia grįžti prie tikrojo tikėjimo ir moralės vertybių.