Šventasis Bazilijus Cezarėjietis, dar vadinamas Didžiuoju, buvo vienas įtakingiausių Bažnyčios tėvų ir teologų, svarbus tiek Rytų, tiek Vakarų krikščionybės tradicijose. Jis gimė apie 329 metus Cezarėjoje, Kapadokijoje (dabartinėje Turkijoje), kilmingoje ir religingų krikščionių šeimoje. Jo šeima buvo žinoma dėl savo šventumo – jo brolis Grigalius Nysietis ir sesuo Makrina taip pat buvo paskelbti šventaisiais. Bazilijus tapo svarbia figūra ankstyvųjų amžių Bažnyčioje dėl savo teologinių darbų, organizacinių gebėjimų ir įsipareigojimo vienuoliniam gyvenimui.
Ankstyvasis gyvenimas ir išsilavinimas
Bazilijus gavo puikų išsilavinimą – studijavo Cezarėjoje, Konstantinopolyje ir Atėnuose. Atėnuose jis susidraugavo su šventuoju Grigaliumi Nazianzietiškiu, kuris vėliau tapo vienu svarbiausių Bazilijaus bendradarbių teologiniuose ginčuose. Grįžęs į Kapadokiją, Bazilijus jautė, kad jo intelektinis siekis nepakankamas, ir nusprendė atsiduoti dvasiniam gyvenimui.
Bazilijus ilgą laiką gyveno asketiškai, studijavo Šventąjį Raštą ir mokėsi iš kitų dvasinių lyderių. Jis tapo vienu iš pagrindinių vienuoliškojo gyvenimo formuotojų, o jo sukurtos taisyklės (dar vadinamos „Bazilijaus taisyklėmis“) iki šiol laikomos vienu iš svarbiausių vienuolinių statutų Rytų Bažnyčioje. Bazilijus sujungė griežtą asketizmą su praktiniu darbu ir socialine tarnyste, taip įtvirtindamas vienuolių vaidmenį ne tik maldoje, bet ir visuomenės tarnystėje.
Kova su arijonizmu
Bazilijus tapo Cezarėjos vyskupu 370 metais ir pradėjo aktyvią kovą prieš arijonizmą – ereziją, teigusią, kad Jėzus Kristus nėra lygus Dievui Tėvui, o yra tik sukurtas tvarinys. Arijonizmas tuo metu buvo labai paplitęs, ypač Rytų Romos imperijoje, ir kėlė rimtą pavojų ortodoksiniam krikščionių mokymui. Bazilijus griežtai gynė Šventosios Trejybės dogmą ir daug prisidėjo prie Bažnyčios mokymo formavimo šiuo klausimu.
Vienas iš jo svarbiausių teologinių darbų buvo „Apie Šventąją Dvasią“ („De Spiritu Sancto“), kuriame jis nagrinėjo Trejybės doktriną ir aiškino, kad Šventoji Dvasia yra lygiavertė Dievui Tėvui ir Dievui Sūnui. Jo raštai ir pamokslai tapo pagrindu kitiems Bažnyčios tėvams, o jo teologinės įžvalgos padėjo sustiprinti ortodoksinį tikėjimą Rytų Bažnyčioje.
Socialinė veikla ir labdara
Bazilijus nebuvo tik teologas – jis taip pat aktyviai rūpinosi vargšais ir sergančiaisiais. Vienas iš jo didžiausių darbų buvo vadinamasis „Bazilijadas“ – didžiulis labdaros kompleksas, pastatytas Cezarėjoje, kuris apėmė ligoninę, prieglaudą vargšams ir benamiams, našlaičių namus bei globos centrą raupsuotojų ligoniams. Ši veikla padėjo jam užsitarnauti žmonių meilę ir pagarbą.
Jo rūpinimasis silpnaisiais ir socialinis teisingumas buvo labai svarbūs jo pastoracinėje veikloje. Jis siekė, kad Bažnyčia būtų ne tik dvasinė institucija, bet ir aktyviai įsitrauktų į kasdienį gyvenimą, ypač rūpinantis labiausiai pažeidžiamais visuomenės nariais.
Paveldas
Bazilijus mirė 379 metais, būdamas vos 50 metų, tačiau jo palikimas liko gyvas amžiams. Jis laikomas vienu iš trijų didžiųjų Kapadokijos Bažnyčios tėvų, kartu su Grigaliumi Nazianzietiškiu ir Grigaliumi Nysiečiu. Jis buvo kanonizuotas dėl savo neįkainojamo indėlio į krikščioniškąją teologiją, socialinę rūpybą ir vienuolinį gyvenimą.
Rytų ir Vakarų Bažnyčios Bazilijų Didįjį gerbia kaip Bažnyčios mokytoją, o jo šventė minima sausio 1 dieną. Jo darbai apie Šventąją Trejybę ir vienuolinio gyvenimo taisyklės tebėra svarbūs ir iki šiol daro įtaką teologijai bei vienuolinei tradicijai.