Šventasis Augustinas (354–430 m.), pilnai žinomas kaip Hipono Augustinas, buvo vienas įtakingiausių krikščionių teologų, filosofų ir Bažnyčios mokytojų. Jis buvo pagrindinis krikščioniškosios teologijos formuotojas Vakarų pasaulyje ir padarė milžinišką įtaką viduramžių mąstymui bei visai Vakarų filosofinei ir teologinei tradicijai. Jo veikalai, tokie kaip „Išpažinimai“ („Confessiones“) ir „Dievo miestas“ („De Civitate Dei“), yra pagrindiniai Bažnyčios literatūros kūriniai.
Ankstyvasis gyvenimas ir dvasinis virsmas
Augustinas gimė 354 metais Šiaurės Afrikoje, tuometinėje Romos imperijos provincijoje, dabartiniame Alžyre, Tagasto mieste. Jo tėvas Patricijus buvo pagonis, o motina Monika – uoli krikščionė, vėliau kanonizuota šventąja. Nepaisant motinos tikėjimo, Augustinas ankstyvame gyvenime buvo labai toli nuo krikščionybės. Jis studijavo retoriką ir filosofiją Kartaginoje, tačiau ilgą laiką vedė nuodėmingą gyvenimą, susižavėjęs materialiniu pasauliu, jausminiais malonumais ir filosofinėmis pagonių idėjomis. Jaunystėje jis buvo stipriai paveiktas manichėjų mokymo, kuris siūlė dualistinę pasaulėžiūrą, kurioje gėris ir blogis yra du amžinai kovojantys pradai.
Tačiau jo dvasinė kelionė galiausiai nuvedė jį į krikščionybę. Persikėlęs į Milaną, jis susitiko su Milano vyskupu Ambraziejumi, kuris padarė jam didelę įtaką. Šio susitikimo metu Augustinas pradėjo gilintis į krikščionybės esmę, o vienas lemiamų momentų jo atsivertimo buvo skaitymas šv. Pauliaus laiško, kuris įkvėpė jį pagaliau priimti krikščionybę. Jis buvo pakrikštytas 387 m. Vėliau jis grįžo į Šiaurės Afriką, kur tapo vyskupu ir iki mirties tarnavo Bažnyčiai.
Darbai ir įtaka
Vienas svarbiausių Augustino darbų yra „Išpažinimai“ („Confessiones“), kuriame jis pasakoja apie savo nuodėmingą praeitį, dvasinį virsmą ir atsivertimą į krikščionybę. Tai autobiografinis kūrinys, parašytas maldos forma, ir yra vienas iš pirmųjų tokio pobūdžio veikalų Vakarų literatūroje. Jame Augustinas atvirai dalinasi savo asmeniniais dvasiniais išgyvenimais, ieškojimais ir atradimais, parodydamas gilų santykį su Dievu ir nuolatinį vidinį siekį suprasti tikrąjį tikėjimo kelią.
Kitas esminis jo kūrinys – „Dievo miestas“ („De Civitate Dei“), parašytas kaip atsakas į Romos žlugimą 410 m., kai kai kurie pagonys kaltino krikščionybę dėl imperijos nuopuolio. Šiame veikale Augustinas skirsto pasaulį į dvi priešingas miestų koncepcijas: „Dievo miestą“ ir „žmonių miestą“. „Dievo miestas“ atstovauja krikščioniškąjį tikėjimą, o „žmonių miestas“ simbolizuoja žemiškąjį, nuodėmingą gyvenimą. Augustinas argumentavo, kad tikrasis Dievo miestas nėra Romos imperija, o amžina Dievo karalystė, kuri išlieka nepaisant žemiškų imperijų žlugimo.
Mokymas
Augustinas laikomas vienu svarbiausių Bažnyčios mokytojų dėl savo gilios teologijos apie malonę, nuodėmę ir išganymą. Jis stipriai paveikė Vakarų krikščioniškąją doktriną, ypač kalbėdamas apie pirminę nuodėmę ir Dievo malonės svarbą žmogaus išganymui. Augustino mokymas apie predestinaciją (išankstinį išrinkimą) buvo reikšmingas ir tapo ginčų objektu viduramžių ir reformacijos laikotarpiu.
Augustinas mirė 430 m. Hipone, kai miestą apsupo vandalai. Jo palikimas išliko ir stipriai veikė ne tik teologiją, bet ir filosofiją, ypač per jo raštus apie laisvą valią, laiką ir žmogaus prigimtį.