Šventasis Ansgaras, dar žinomas kaip Šiaurės apaštalas, buvo reikšminga figūra ankstyvosios krikščionybės sklaidoje Skandinavijoje. Gimęs 801 metais šiaurės Prancūzijoje, Ansgaras nuo pat ankstyvų dienų jautė pašaukimą religijai. Būdamas berniuku, jis buvo išsiųstas į Corbie vienuolyną, kur mokėsi ir gavo vienuolio išsilavinimą. Jis priklausė benediktinų ordinui, kuris garsėjo savo mokymu, disciplinuota gyvenimo tvarka ir misijų vykdymu.
Vienas iš reikšmingiausių Ansgaro darbų buvo krikščionybės sklaida Šiaurės Europoje, ypatingai dabartinėse Danijos ir Švedijos teritorijose. 826 metais Danijos karalius Haraldas Klakas, pralaimėjęs politinius mūšius savo šalyje, buvo pakrikštytas. Karalius paprašė imperatoriaus Liudviko Pamaldžiojo misijų pagalbos, ir Ansgaras buvo išsiųstas į Daniją siekiant skleisti krikščionybę tarp tenykščių žmonių. Tai buvo nelengva užduotis, nes pagoniški tikėjimai Skandinavijoje buvo giliai įsišakniję, o vietos gyventojai dažnai su nepasitikėjimu žiūrėjo į svetimas religijas.
Ansgaras ne tik pamokslavo, bet ir įkūrė pirmąsias krikščioniškas mokyklas Danijoje ir Švedijoje, kuriose siekta šviesti vietinius žmones apie tikėjimą. Švedijoje jis apsilankė Birkos mieste, kur taip pat stengėsi įtvirtinti krikščionybę, nors pradžioje susidūrė su dideliu pasipriešinimu. Nepaisant nesėkmių ir pavojingų kelionių, Ansgaras išliko ištikimas savo misijai, rodydamas ypatingą drąsą ir atsidavimą tikėjimui.
Vienas įdomus faktas apie Ansgarą yra tai, kad jis buvo matomas kaip vizionierius. Sakoma, kad jis patyrė mistinių vizijų, kuriose jam buvo pranašauta apie jo misiją ir darbą Šiaurėje. Šios vizijos jį skatino tęsti veiklą net ir susidūrus su didelėmis kliūtimis.
Ansgaras mirė 865 metais Hamburge, po daugybės metų paskirtų Šiaurės misijoms. Jis niekada nepasiekė visiško krikščionybės įtvirtinimo Šiaurės šalyse savo gyvenimo metu, tačiau jo darbas tapo pagrindu vėlesnėms misijoms, kurios galiausiai įtvirtino krikščionybę Danijoje, Švedijoje ir Norvegijoje.
Ansgaras buvo kanonizuotas dėl savo ypatingo atsidavimo misijų darbui, ir jis yra laikomas Šiaurės šalių globėju. Jo šventė minima vasario 3 dieną. Jo gyvenimas ir misija įkvepia, nes jis, nepaisant daugelio nesėkmių ir sunkumų, atkakliai dirbo, kad skleisti krikščionybę tose vietose, kur religija dar buvo nauja ir svetima.