Šv. Velykų Kryžiaus iškėlimo šventė, švenčiama rugsėjo 27 dieną, yra viena reikšmingiausių švenčių Rytų Ortodoksų ir kai kurių Vakarų krikščionių bažnyčiose. Ji pažymi šventojo Kryžiaus – simbolio, ant kurio buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus – atradimą ir jo iškėlimą Jeruzalėje. Ši šventė vadinama Kryžiaus iškėlimo švente, o jos istorija siejama su Šventojo Kryžiaus atradimu IV amžiuje ir Kryžiaus atgavimu VII amžiuje po Bizantijos ir Persijos karo.
Pasak tradicijos, šventasis Kryžius buvo atrastas imperatorės šv. Elenos, Romos imperatoriaus Konstantino Didžiojo motinos, Jeruzalėje apie 326 metus. Ji ieškojo Kryžiaus, ant kurio buvo nukryžiuotas Jėzus, ir po ilgų paieškų Kryžius buvo atrastas kartu su kitais objektais, susijusiais su Kristaus nukryžiavimu. Manoma, kad stebuklingi išgijimai, kurie įvyko po šio atradimo, patvirtino, kad tai buvo tikrasis Kristaus Kryžius. Šv. Elenos ir Konstantino dėka Jeruzalėje buvo pastatyta Šventojo Kapo bazilika, kurioje buvo laikomas Kryžius.
Kryžiaus iškėlimo šventė taip pat susijusi su įvykiu, kai Bizantijos imperatorius Heraklijus VII amžiuje atgavo Kryžių iš persų, kurie jį buvo paėmę per karą. Kryžiaus atgavimas buvo laikomas didžiuliu dvasiniu ir politiniu laimėjimu, todėl Kryžius buvo iškilmingai grąžintas į Jeruzalę ir iškeltas prie Šventojo Kapo bazilikos.
Šv. Velykų Kryžiaus iškėlimo šventė turi gilią simbolinę ir dvasinę reikšmę, nes Kryžius krikščionims yra ne tik Jėzaus mirties, bet ir Jo pergalės prieš mirtį bei išganymo simbolis. Kryžius simbolizuoja Jėzaus kančią, atpirkimą ir išaukštinimą. Dėl to šventė primena Kristaus auką ir kviečia tikinčiuosius apmąstyti savo tikėjimą, atgailą ir dvasinį atsinaujinimą. Ši diena laikoma džiaugsmo, bet kartu ir rimtų apmąstymų laiku, kai tikintieji švenčia Kryžiaus triumfą ir galutinę Kristaus pergalę prieš nuodėmę ir mirtį.
Ortodoksų bažnyčiose šventė yra švenčiama su iškilmingomis pamaldomis, kuriose vyksta Kryžiaus iškėlimo ceremonija. Kryžius, paprastai dekoruotas gėlėmis, iškilmingai nešamas per bažnyčią, o tikintieji pagerbia Kryžių, nusilenkdami ir bučiuodami jį. Tai yra vienas iš ryškiausių šventės ritualų, simbolizuojantis Kristaus pergalę ir Kryžiaus šlovę.
Šventės metu taip pat atliekami specialūs liturginiai giedojimai ir maldos, kurios išaukština Kryžiaus galią ir jo reikšmę krikščionims. Giedamos giesmės, tokios kaip „Gelbėk, Viešpatie, savo tautą ir palaimink savo paveldą“ (Troparionas šv. Kryžiaus šventei), kurios pabrėžia Kryžiaus, kaip apsaugos ir galios šaltinio, svarbą tikinčiųjų gyvenime.
Vakarų krikščionybėje, ypač Katalikų Bažnyčioje, šventė žinoma kaip Šventojo Kryžiaus išaukštinimo šventė, kuri taip pat švenčiama rugsėjo 14 dieną pagal Grigaliaus kalendorių. Nors šventimo datos gali skirtis, šventės esmė yra ta pati – pagerbti Kryžių kaip išganymo ir tikėjimo simbolį.
Be to, Kryžiaus iškėlimo šventė yra susijusi su dvasiniu apsivalymu ir atgaila. Ortodoksų tradicijoje šią dieną dažnai laikomasi pasninko, norint pabrėžti Kryžiaus svarbą krikščioniškame gyvenime ir pasirengimą priimti jo šventą reikšmę. Šventė taip pat primena apie kiekvieno krikščionio dvasinį kryžių, kurį jis turi nešti, kaip simbolį ištikimybės tikėjimui ir Kristaus sekimui.
Kryžiaus iškėlimo šventė yra ne tik Kryžiaus atradimo ir atgavimo paminėjimas, bet ir gilesnis priminimas apie Kristaus išganymą ir amžiną gyvenimo pažadą, kurį Kryžius simbolizuoja. Ši šventė krikščionims visame pasaulyje kviečia ne tik šlovinti Kristų už Jo auką, bet ir priimti Kryžių kaip vilties, išgelbėjimo ir amžinos pergalės simbolį.