Homiliae in Evangelia yra vienas iš svarbiausių VI a. pabaigos – VII a. pradžios Bažnyčios mokytojo ir Popiežiaus Grigaliaus Didžiojo (lot. Gregorius Magnus, apie 540–604 m.) veikalų. Jis parašė keturiasdešimt homilijų, skirtų įvairiems Evangelijų skaitiniams komentuoti, dažniausiai pasitelkdamas liturginį metų ciklą. Tekstas parašytas lotynų kalba ir laikomas viešuoju paveldu, kadangi autorius gyveno ankstyvaisiais viduramžiais, o autoriaus teisės jam nebetaikomos. Šie pamokslai atsiskleidžia kaip pastoracinės išminties šaltinis, pateikiantis tiek teologinius paaiškinimus, tiek dvasinius pamokymus, pritaikytus paprastiems tikintiesiems.
Grigalius Didysis – žinomas dėl savo gilaus dvasingumo ir nenuilstamos tarnystės Bažnyčiai. Būdamas popiežiumi, jis rūpinosi liturgijos reformomis, vienuolinių bendruomenių ugdymu, taip pat parašė nemažai teologinių traktatų. „Homilijos apie Evangelijas“ – vienas geriausiai žinomų jo pamokslų rinkinių, išlaikęs reikšmę iki šių dienų. Jis padėjo formuoti viduramžių teologiją, ypač Vakarų Europoje. Homilijų turinys pateikia pavyzdį, kaip senieji Bažnyčios mokytojai mokėjo sujungti Rašto komentavimą, moralinę katechezę ir egzistencinius iššūkius, kylančius tikintiesiems.
Žemiau pateikiamos kelios ištraukos (originaliai skelbtos lotyniškai), čia – laisvesnės lietuviškos versijos, kad būtų aiškesnė mintis. Kadangi tikslaus oficialaus lietuviško vertimo rinkinys plačiai nepublikuotas, čia pateikiamas apytikris, bendrinantis turinys pagal kelis viešajam domenui priklausančius lotyniškus ir senovinius angliškus šaltinius.
Ištrauka iš Homilijos I
„Kai pasakomas Evangelijos žodis, Viešpats pats tebekalba. Nors iš išorės jį skaitantis ar pasakojantis yra žmogus, dvasioje kalbančiojo balsas turi didesnę galią, nes Šventoji Dvasia paruošia tikinčiųjų širdis. Todėl prašykime Dievo, kad galėtume ne tik išgirsti, bet ir suprasti, ką Kristus byloja.“
Šioje pradžios homilijoje Grigalius Didysis kviečia suvokti, kad skaitant ar klausant Evangeliją, tikintysis realiai susitinka su Kristaus mokymu. Jis pabrėžia, jog malda atveria protą ir širdį, kad Viešpaties žodžiai neslystų paviršiumi, o įsišaknytų žmogaus viduje.
Ištrauka iš Homilijos VII (Komentuojant Lk 11,14–28, tačiau turinys taikomas ir kitoms Evangelijų vietoms)
„Piktoji dvasia netenka galios ten, kur širdis užpildyta meile Dievui ir artimui. Kur įsivyrauja tyros mintys, ten demono galia tampa lyg šešėlis prieš dangiškos šviesos spindesį. Tačiau jei leidžiame piktai dvasiai įsileisti į mūsų sielą, tuomet prarandame sielos ramybę. Todėl budėkime, neleiskime klastingoms mintims tapti mūsų širdies šeimininkėmis.“
Nors šios eilutės homilijoje susietos su konkrečiu Evangelijos pasakojimu apie išvarytą demoną, Grigalius Didysis paaiškina, kad moralinis tikrovės matmuo galioja visiems. Kasdienė malda ir sąmoningas pasirinkimas mylėti yra pagrindinė priemonė prieš negatyvias jėgas. Taip jis suteikia praktinių patarimų tiems, kurie susiduria su dvasinėmis kovomis.
Ištrauka iš Homilijos XXII (Komentuojant Mt 9,1–8)
„Kai Jėzus atleidžia nuodėmes paralyžiuotajam, matome, kaip gydoma ne tik kūno negalia, bet ir sielos žaizda. Išorinis ženklas – atsistojimas ir ėjimas – liudija, kad išgijimas vyksta ten, kur anksčiau buvo dvasios sužalojimas. Taip ir mums: kiekviena nuodėmė suriša sielą, bet atgaila ir dieviškas gailestingumas ją išlaisvina.“
Šioje dalyje Grigalius nagrinėja, kad Kristus pirmiau pamini nuodėmių atleidimą, o tik paskui kūnišką išgydymą. Pasak Grigaliaus, tai rodo, jog tikroji sveikata prasideda širdyje. Jei žmogus leidžiasi Dievo paliečiamas, ateina vidinė laisvė, vėliau pasireiškianti ir išoriniu pokyčiu.
Ištrauka iš Homilijos XXX (Komentuojant Lk 14,16–24 ir taip pat Mt 22,1–14 vestuvių pokylio palyginimą)
„Dangaus karalystė lyginama su karaliaus puota, kurioje kviestieji nenori dalyvauti. Kodėl jie atmeta tokį kvietimą? Nes širdis prigludusi prie kasdienių rūpesčių, netrokšta aukštesnių dovanų. Tuomet kviečiami tie, kurie alkani teisybės. Jiems atsiveria džiaugsmo vartai. Jei norime paragauti dangiškojo pokylio, turime pažadinti sielą, kad ji ilgesingai ieškotų Viešpaties.“
Grigalius pabrėžia, jog kvietimas į Dievo karalystę suteiktas kiekvienam, bet ne visi yra pasirengę priimti ar net nori priimti tokį kvietimą. Jis kviečia susimąstyti, kad pernelyg didelis prisirišimas prie trumpalaikio pasaulio užgožia dvasios troškulį. Čia atsiskleidžia ankstyvųjų Bažnyčios Tėvų pamėgtas būdas aiškinti palyginimus: sujungti Evangelijos kontekstą su kasdiene tikrovės patirtimi.
Ištrauka iš Homilijos XXXIV (Komentuojant Lk 10,1–9 apie mokinių siuntimą)
„Siunčiami apaštalai, kad skelbtų ramybę. Kur sutinkamas nuoširdus priėmimas, ten Viešpats prabyla per mokinio lūpas. Tačiau kas atstumia, tas lieka savo uždarume, tarsi užrakintose mintyse. Visada atminkime, kad dvasios žodžiai turi sėklos prigimtį – jei jie randą gerą dirvą, vaisius bus gausus, jei dirva kieta, net ir geriausia sėkla lieka bevaisė.“
Ši ištrauka išryškina krikščioniškojo skelbimo dvasią: tikėjimas dalinamas per geranorišką liudijimą, o ne prievarta. Be to, Grigalius Didysis akcentuoja žmogaus laisvą pasirinkimą – atvirai priimti ar užsisklęsti.
Nors tekstai parašyti prieš daugiau nei tūkstantį metų, juose atrandami universalūs principai: Dievo žodis kaip nuolatinis kvietimas keistis iš vidaus, artimo meilė kaip krikščioniškojo gyvenimo pamatas, moralinė atsakomybė už savo mintis ir veiksmus. Grigaliaus Didžiojo kalbėjimas paprastas, bet paveikus, pritaikomas ir šiuolaikiniam skaitytojui, kuris ieško dvasingumo kasdieniame gyvenime.
Bažnyčioje Grigalius Didysis dar vadinamas Magnus, nes sugebėjo sujungti gilų teologinį mastymą ir konkrečią pastoracinę patirtį. „Homilijos apie Evangelijas“ išlieka viena iš labiausiai cituojamų ir svarbiausių jo palikimo dalių, padedančių krikščionims iš naujo pamatyti Evangelijos teksto prasmę.
Visi aukščiau pateikti fragmentai – apytikriai vertimai, kurių pagrindas yra lotyniškieji originalai (publikuoti rinkiniuose, pavyzdžiui, Patrologia Latina arba senose vertimų serijose, kurios priklauso viešajam domenui). Lietuviškai parengto pilno oficialaus rinkinio stoka vis dar verčia norinčius pažinti Grigaliaus Didžiojo mintį rinktis senuosius vertimus į kitas kalbas arba patiems mėginti iš lotynų kalbos versti surastus fragmentus. Nepaisant to, net ir šie trumpi pavyzdžiai leidžia pajusti to meto Bažnyčios dvasią, kai tekstas tarnavo kaip gyvas pamokymas, mokė mylėti Dievą bei artimą ir skatino augti tikėjime.