Šv. Elžbietos diena, švenčiama lapkričio 17 d., yra skirta pagerbti šventąją Elžbietą Vengrę, kuri yra žinoma dėl savo nesavanaudiško atsidavimo vargšams ir ligoniams. Šv. Elžbieta gimė 1207 m. Vengrijos karališkoje šeimoje, tačiau, nepaisant savo kilmingos padėties, ji pasirinko gyvenimą, skirtą tarnavimui vargšams ir silpniems. Ji tapo viena iškiliausių gailestingumo ir artimo meilės simbolių krikščionybėje.
Elžbieta buvo ištekėjusi už Tiuringijos landgrafo Liudviko IV, ir kartu jie turėjo tris vaikus. Nors buvo kilusi iš turtingos ir įtakingos šeimos, Elzbieta didžiąją dalį savo turtų ir laiko skyrė rūpinimuisi vargšais, ligoniais ir alkstančiaisiais. Ji pastatė ligoninę netoli savo pilies ir pati lankė ligonius, juos slaugydama ir rūpindamasi jų gerove. Ji buvo žinoma dėl savo nuolankumo ir didžiulės meilės artimui, nepaisant kilmingos kilmės.
Vienas žymiausių stebuklų, susijusių su Elžbieta, yra „duonos ir rožių“ stebuklas. Pasak legendos, vieną kartą, kai Elžbieta nešė duoną vargšams, susitiko su savo vyro giminaičiais, kurie nepritarė jos labdaringai veiklai. Jie paklausė, ką ji neša, o ji atsakė, kad duoną. Tačiau, kai jie paprašė parodyti, ką ji slepia po apsiaustu, vietoje duonos stebuklingai pasirodė rožės. Tai buvo Dievo ženklas, kad jis palaiko jos gerus darbus.
Po savo vyro mirties, Elžbieta tapo vieniša, tačiau tai nesustabdė jos pašaukimo tarnauti. Ji tapo tretininke pranciškone ir toliau rūpinosi skurdžiais, kol pati mirė būdama vos 24 metų amžiaus 1231 m. Jos gyvenimas buvo kupinas tarnystės kitiems, o jos pavyzdys tapo įkvėpimu daugybei tikinčiųjų, ypač tiems, kurie siekia artimo meilės ir gailestingumo.
Elžbieta buvo kanonizuota 1235 m. ir nuo to laiko tapo viena gerbiamiausių šventųjų, ypač Europoje. Ji yra laikoma vargšų, ligonių, našlaičių ir našlių globėja. Šv. Elžbietos diena dažnai būna susijusi su labdaringomis veiklomis, nes tikintieji, sekdami jos pavyzdžiu, skatina pasirūpinti stokojančiais.
Biblijoje šv. Elžbietos pavyzdį puikiai atspindi įvairios citatos apie gailestingumą ir tarnystę kitiems:
Mato evangelija 25:35-36
„Nes aš buvau alkanas, ir jūs mane pavalgydinote; buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte; buvau keleivis, ir mane priglaudėte; buvau nuogas, ir mane aprengėte; buvau ligonis, ir mane aplankėte; buvau kalinys, ir atėjote pas mane.“
Šv. Elžbieta gyveno pagal šias evangelijos vertybes, skirdama visą savo gyvenimą tarnystei tiems, kurie buvo vargingiausi ir labiausiai pamiršti.
Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, Šv. Elžbieta yra gerbiama už savo nesavanaudišką tarnystę, o jos diena yra priminimas apie meilės artimui svarbą, ypač rūpinantis tais, kurie yra labiausiai pažeidžiami.