Šv. Baltramiejaus nakties skerdynės buvo vienas tragiškiausių ir žiauriausių įvykių Europos istorijoje, kuris simbolizuoja religinės neapykantos ir politinių konfliktų destrukciją. Jos įvyko 1572 metų rugpjūčio 23–24 dienomis Prancūzijoje ir tapo reikšmingu momentu religinių karų tarp katalikų ir protestantų laikotarpiu.
Šis įvykis kilo iš gilios religinės įtampos tarp katalikų ir hugenotų, kurie buvo protestantų reformacijos pasekėjai Prancūzijoje. XVI amžiaus Prancūzijoje reformacija buvo ne tik teologinių idėjų klausimas, bet ir stiprus socialinis bei politinis judėjimas, kuris metė iššūkį tradicinei katalikų Bažnyčios hegemonijai. Hugenotų siekis reformuoti religiją ir Bažnyčios struktūras susidūrė su katalikų pastangomis išlaikyti savo įtaką ir tradicijas. Religiniai ginčai dažnai persipindavo su politiniais interesais, kurie dar labiau gilino konfliktą.
Šv. Baltramiejaus naktis prasidėjo Paryžiuje, kai buvo įvykdytos masinės hugenotų žudynės. Skerdynių pradžia buvo susijusi su karalienės motinos Kotrynos de Mediči sprendimu sunaikinti protestantų lyderius. Oficialiai skerdynės buvo pateisintos kaip atsakas į tariamą hugenotų sąmokslą prieš katalikų valdžią, nors daugelis istorikų mano, kad tai buvo iš anksto suplanuotas politinis veiksmas. Šis įvykis sutapo su svarbia protestantų ir katalikų santuoka, kai hugenotų lyderis Henrikas Navarietis vedė katalikę Margaritą Valua. Ši sąjunga turėjo sustiprinti taiką tarp dviejų religinių grupių, tačiau vietoj to tapo naujų žudynių proga.
Masinės žudynės prasidėjo naktį, kai Paryžiaus gatvėse buvo pradėti žudyti hugenotai. Žmonės buvo ištraukiami iš namų, kankinami ir nužudomi viešai. Daugybė žudynių aukų buvo protestantų kilmės kilmingieji, susirinkę į Paryžių dalyvauti karališkose vestuvėse. Skerdynės netrukus išplito į kitus Prancūzijos miestus, kur hugenotų bendruomenės tapo žiauraus persekiojimo taikiniu. Manoma, kad per kelias savaites žuvo nuo kelių tūkstančių iki dvidešimt tūkstančių žmonių.
Šv. Baltramiejaus nakties skerdynės ne tik atskleidė religinės neapykantos gilumą, bet ir turėjo ilgalaikių pasekmių Prancūzijai bei Europai. Hugenotai, išgyvenę šį siaubą, dar labiau radikalizavosi, o jų nepasitikėjimas katalikų valdžia tik stiprėjo. Tai paskatino naujus religinius karus ir ilgalaikę Prancūzijos visuomenės skilimą. Tarptautinėje arenoje šis įvykis pablogino Prancūzijos įvaizdį protestantiškose šalyse, tokiose kaip Anglija ir Nyderlandai, kurios sukrėstos stebėjo šį brutalų katalikų persekiojimą.
Šv. Baltramiejaus naktis taip pat tapo simboliniu įvykiu, kuris pabrėžė religinio fanatizmo ir politinės manipuliacijos pavojų. Žmonių gyvybės buvo paaukotos dėl siaurų valdžios ir įtakos siekių, o tikėjimo skirtumai tapo pretekstu pateisinti masinį smurtą. Tai istorija, kuri kviečia apmąstyti, kaip svarbu saugoti religijų ir įsitikinimų laisvę, siekiant užkirsti kelią panašiems konfliktams. Baltramiejaus nakties skerdynės yra skausmingas priminimas, kaip religija gali būti panaudota ne vien taikai, bet ir smurtui kurstyti, kai ji persipina su politiniais interesais.