Šventasis Atanazas Didysis (295–373 m.), Aleksandrijos arkivyskupas, yra vienas iškiliausių ankstyvosios Bažnyčios tėvų, kuris savo gyvenimu ir raštais tapo nepajudinamu krikščioniškos ortodoksijos gynėju. Jo darbai ir veikla buvo ypatingai reikšmingi kovose su arijonizmu – erezija, neigusia Jėzaus Kristaus dieviškumą. Atanazas ne tik apgynė Bažnyčios mokymą apie Trejybę, bet ir paliko neišdildomą pėdsaką teologijos istorijoje.
Atanazas gimė apie 295 metus Aleksandrijoje, Egipte. Jau nuo jaunystės jis išsiskyrė savo intelektu ir uolumu tikėjime. Anksti įsitraukęs į Bažnyčios veiklą, jis tapo diakonu ir artimu Aleksandrijos vyskupo Aleksandro pagalbininku. Būtent šiuo metu jis susidūrė su arijonizmo erezija, kurios pradininkas, Aleksandrijos kunigas Arijus, mokė, kad Jėzus Kristus nėra lygus Tėvui, bet yra pirmasis Dievo sukurtas kūrinys.
Šis teiginys kėlė grėsmę Bažnyčios tikėjimui, nes kvestionavo Kristaus dieviškumą ir Trejybės esmę. 325 metais Nikėjos Susirinkimas, kuriame Atanazas dalyvavo kaip diakonas ir teologas, pasmerkė arijonizmą ir išreiškė tikėjimą Kristaus vienybe su Tėvu, vartojant žodį „homoousios“ (gr. „vienesmiškas“). Nors Nikėjos sprendimas tapo oficialiu Bažnyčios mokymu, arijonizmo šalininkai toliau kovojo už savo idėjas, ir tai lėmė daugybę konfliktų bei persekiojimų.
328 metais Atanazas buvo išrinktas Aleksandrijos arkivyskupu. Per savo tarnystę jis tapo vienu svarbiausių ortodoksijos gynėjų. Jis ne tik aiškiai išdėstė Kristaus dieviškumo mokymą, bet ir įtvirtino Bažnyčios poziciją prieš arijonizmo skleidžiamus klaidingus mokymus. Tačiau Atanazo ištikimybė tikėjimui jam kainavo daug. Jis buvo penkis kartus tremiamas iš savo vyskupijos, o didelę dalį savo gyvenimo praleido persekiojamas ir gyvendamas tremtyje.
Vienas iš svarbiausių Atanazo teologinių darbų yra traktatas „Apie Įsikūnijimą“ („De Incarnatione Verbi Dei“). Šiame veikale Atanazas giliai ir aiškiai paaiškina, kodėl Dievas tapo žmogumi Jėzuje Kristuje ir kokia yra Įsikūnijimo reikšmė žmonijos išgelbėjimui. Jis rašo: „Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų dievu.“ Šis teiginys, atspindintis teologinę sudievėjimo (theosis) koncepciją, pabrėžia, jog Kristaus įsikūnijimas atvėrė žmonijai kelią į atsinaujinimą ir vienybę su Dievu.
Atanazas buvo ne tik teologas, bet ir ryžtingas ganytojas. Jo raštai atskleidžia gilų rūpestį tikinčiųjų dvasiniu gyvenimu ir troškimą vesti juos į vienybę su Dievu. Savo gyvenimu jis liudijo, kad ištikimybė tiesai yra vertinga net ir tada, kai susiduriama su persekiojimais ar nesupratimu. Atanazo drąsa, kai jis stengėsi apginti ortodoksiją nuo klaidingų mokymų, pelnė jam pravardę „contra mundum“ („prieš pasaulį“), nes jis nenusileido net tuomet, kai daugelis jo aplinkoje palaikė arijonizmo idėjas.
Atanazo įtaka Bažnyčiai yra neabejotina. Jo mokymas padėjo pagrindą tolesniems Bažnyčios tėvų apmąstymams apie Trejybę, o jo raštai tapo klasikiniais veikalais, kurie formavo ortodoksinį krikščioniškąjį tikėjimą. Šventasis Bazilijus Didysis apie jį rašė: „Atanazas buvo Bažnyčios ramstis ir mokytojas, kurio gyvenimas buvo ne mažiau iškalbingas nei jo žodžiai.“
373 metais, po daugybės kovų už tikėjimą, Atanazas mirė Aleksandrijoje. Jo gyvenimas ir palikimas tebėra įkvėpimas visiems, kurie siekia ištikimybės tikėjimui net ir sunkiausiomis aplinkybėmis. Jo drąsa, ryžtas ir intelektas parodė, kaip svarbu ginti tiesą, nebijant atsakomybės ar asmeninių aukų.
Šventasis Atanazas Didysis yra ne tik ortodoksijos gynėjas, bet ir amžinas Bažnyčios mokytojas, kuris savo gyvenimu ir darbais liudijo, kad tikėjimo tiesa yra vertingesnė už bet kokias žemiškas baimes ar persekiojimus. Jo gyvenimas byloja apie nepaprastą meilę Dievui ir pasiryžimą visada stovėti tiesos pusėje.