Su Jėzumi Įstatymas pasirodo nebe akmens plokštėse iškaltas, bet įrašytas „į širdį“ (Jer 31, 33).
Ši mintis išreiškia esminį perėjimą nuo senosios Sandoros, pagrįstos išoriniais įstatymais, į naująją Sandorą, kurią atnešė Jėzus Kristus ir kuri yra įrašyta žmonių širdyse. Šis pokytis simbolizuoja, kad krikščionybėje svarbiausias ne tikslus išorinių taisyklių laikymasis, bet vidinis atsidavimas Dievui, meilė ir tikėjimas, kuris gyvena žmogaus širdyje.
Kontekstas:
- Jeremijo knygos 31:33 ištrauka kalba apie Dievo pažadą Izraeliui, kai Jis sako: „Aš duosiu jiems naują sandorą, Aš įrašysiu savo Įstatymą į jų širdis.“ Šis pranašystės žodis išreiškia, kad Dievas užmegz tokį santykį su savo žmonėmis, kuris bus nebe pagrįstas išoriniais įstatymais (tokiais kaip Mozės įstatymai, duoti ant akmens plokščių), bet vidiniu tikėjimu ir širdies atsidavimu Dievui.
- Jėzus Kristus įgyvendina šį pažadą. Naujojoje Sandoroje Jėzaus atneštas išganymas nėra tik formali taisyklių sistema, bet gilus vidinis pokytis, kurį sukelia tikėjimas, meilė ir Dievo malonė.
Pagrindiniai šios idėjos aspektai:
- Įstatymas ant akmens plokščių:
- Senajame Testamente, ypač Mozės įstatyme, Dievo įsakymai buvo išoriškai užrašyti, duoti ant akmens plokščių ir buvo suvokiami kaip išorinė taisyklių sistema, kuria Izraelio tauta turėjo vadovautis. Šis įstatymas buvo pagrįstas išorinėmis taisyklėmis ir ritualais, kurie padėjo žmonėms laikytis Dievo valios, tačiau dažnai apsiribodavo formaliu vykdymu.
- Įstatymas širdyje:
- Su Jėzumi, Dievas perkelia savo įstatymą nuo išorinio laikymosi prie vidinio gyvenimo būdo – įstatymas tampa įrašytas į širdį. Tai reiškia, kad Dievo valia ir meilė yra įrašoma žmogaus viduje, ne per prievartą ar baimę, bet per laisvą tikėjimą ir atsidavimą.
- Jeremijo pranašystė (Jer 31, 33) sako: „Štai Sandora, kurią sudarysiu su Izraelio namais, – tai VIEŠPATIES žodis: įdėsiu savo Įstatymą į jų vidų ir užrašysiu jį jų širdyje. Aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta.“ Tai reiškia, kad įstatymas nebebus tik formalios taisyklės, bet giluminis vidinis vedimas, kuris kyla iš Dievo meilės.
- Naujoji Sandora Jėzuje Kristuje:
- Naujoji Sandora, kurią atnešė Jėzus Kristus, pabrėžia širdies pokytį. Jėzus moko, kad tikrasis įstatymas turi būti vykdomas ne tik išorėje, bet pirmiausia širdyje. Pvz., kalbėdamas apie Įsakymus, Jėzus teigia, kad neužtenka tik nevogti ar nežudyti – žmogaus širdyje neturėtų būti neapykantos ar pavydo, nes tikrasis nuodėmės šaltinis yra vidinė žmogaus būklė.
- Mato 22:37-40 Jėzus sako: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis į jį panašus: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai.“ Tai rodo, kad visas įstatymas sutelkiamas į meilę Dievui ir artimui, kuri turi kilti iš širdies.
- Vidinis vedimas per Šventąją Dvasią:
- Šventoji Dvasia yra ta, kuri įrašo Dievo įstatymą į tikinčiųjų širdis. Per Jėzų Kristų ir Šventąją Dvasią žmonės gauna dvasinį vadovavimą, kuris skatina juos gyventi pagal Dievo valią. Tai nėra prievarta, bet malonės dovanota galimybė gyventi Dievo meilėje ir tiesoje.
- Širdies atsivertimas:
- Įstatymas širdyje taip pat reiškia nuolatinį širdies atsivertimą, kai žmogus gyvena pagal Dievo vedimą ir stengiasi vis labiau priartėti prie Dievo per savo veiksmus ir vidinį gyvenimą. Tai nėra vienkartinis įvykis, bet nuolatinis procesas.
Fraze „Su Jėzumi Įstatymas pasirodo nebe akmens plokštėse iškaltas, bet įrašytas į širdį“ išreiškiamas krikščionių tikėjimo pagrindas, kad Dievas ne tik nurodo išorinius įsakymus, bet įrašo savo valią ir meilę į tikinčiųjų širdis per Šventąją Dvasią. Naujoji Sandora, kurią atnešė Jėzus, yra vidinė ir dvasinė – tai yra meilės Dievui ir artimui išraiška, o ne vien formalus išorinių taisyklių laikymasis. Šiame kontekste širdis tampa nauja Dievo valios gyvenimo vieta, o tikintysis yra vedamas Dievo ne per išorinius prievartos mechanizmus, bet per meilę, tikėjimą ir vidinį vedimą.