Steponas minimas Apaštalų darbų knygoje kaip vienas iš pirmųjų septynių diakonų, paskirtų rūpintis tikinčiųjų bendruomene. Tie vyrai buvo pašaukti padėti apaštalams, kad šie galėtų dar labiau sutelkti dėmesį į žodžio skelbimą ir maldą. Steponas išsiskyrė tvirtu tikėjimu ir išmintimi, todėl daugelis greitai pastebėjo jo dvasinį veržlumą. Kai kurie religiniai vadovai jautėsi suglumę, stebėdami jo užsidegimą ir sekėjų skaičiaus augimą. Apaštalų darbų pasakojime nurodoma, kad žodžiai, išeinantys iš Stepono lūpų, turėjo ypatingą įtaigą, todėl religinė valdžia ėmėsi priemonių nutildyti jį kaltinimais.
Minimu laikotarpiu Jeruzalėje tvyrojo įtampa tarp žydų bendruomenės ir naujai susiformavusio krikščionių judėjimo. Steponas, stengdamasis paaiškinti pranašysčių išsipildymą Kristaus asmenyje, kalbėjo sinagogose, kur diskutuodavo su tradiciją ginančiais mokytojais. Tam tikri sluoksniai jo kalbą palaikė grėsminga, nes visiškai laisvas žodžio naudojimas atrodė kaip kritika. Galiausiai religinės valdžios atstovai suorganizavo jo teismą. Teismo metu pasigirdo klaidingų liudytojų balsai, kurių tikslas buvo sukelti prielaidą, kad Steponas negerbia Mozės Įstatymo ir pats esą skatina maištą. Susirinkimo akivaizdoje jis papasakojo ilgą Izraelio istorijos panoramą, pabrėždamas, kad pranašai dažnai buvo persekiojami, o pats Kristus – atmestas.
Karštų ginčų akimirką Steponas paskelbė regintis atvertus dangus, kur spindi Dievo šlovė, o Jo dešinėje stovi Kristus. Tie žodžiai dar labiau suerzino jo priešus. Apklausos dalyviai nesutiko klausytis, todėl nutempė jį miesto pakraščio link ir ten pradėjo akmenų krušą. Tai tapo pirmuoju krauju paženklintu krikščioniškojo tikėjimo liudijimu. Pasak Apaštalų darbų, Steponas mirė melsdamasis už tuos, kurie mėtė akmenis. Jo paskutinė frazė skambėjo kaip Jėzaus maldos atkartojimas: “Viešpatie, neatimk jiems kaltės už tai, ką daro.” Tuomet jis užmigo mirties miegu, o bendruomenė suprato, kad tikėjimas gali pareikalauti be galo didelės aukos.
Stepono pavyzdys liko svarbus krikščioniškoje tradicijoje. Jis parodė, kad tikėjimas kartais veda į konfliktą su aplinka, kuri nori išlaikyti griežtą teologinę ar socialinę tvarką. Vis dėlto Steponas išliko ištikimas savo Mokytojui iki pat pabaigos, nes buvo tvirtai įsitikinęs Kristaus pergalės reikšme. Jo mirtis laikoma pirmąja kankinyste, iškėlusia klausimą, ar žmogus pasirengęs už tiesą paaukoti net gyvybę. Pirmųjų amžių krikščionys Steponą vertino kaip gyvą pavyzdį, skatindavusį nepasiduoti grasinimams ar baimei. Visi, kurie prisiimdavo krikščionio vardą, būdavo kviečiami nepamiršti, kad Evangelijos tiesa ne visuomet sutinkama entuziastingai.
Vardas “Steponas” reiškia “vainiką,” o tai taikliai atspindi jo dalią. Jis gavo kankinio vainiką, atvėrusį kelią būsimam daugybės tikinčiųjų sekimui. Po netikėtos jo žūties bendruomenė suprato, kad Kristaus kryžius reiškia daugiau nei vien patogumą ar džiaugsmingą susibūrimą. Kankinystė ėmė simbolizuoti neišdildomą ištikimybę Tam, kuris buvo prisikėlęs iš mirties. Steponas liudijo atleidimą net akimirkomis, kai pyktis ir skausmas galėjo užtemdyti sielą. Todėl jo istorija įkvepia melstis už savo skriaudėjus ir skleisti nemeilės akistatoje gailestingumą. Kiekvienas, išgyvenęs patyčias, nesutarimus ar kitokias neteisybes, gali atrasti Stepono pavyzdį kaip tikėjimą stiprinančią atramą. Jis kviečia neužsidaryti nuoskaudose, bet pažvelgti į Dievą, kuris dovanoja ramybę bei viltį.