Stačiatikybė, pravoslavybė – viena iš trijų pagrindinių krikščionybės krypčių (dar yra katalikybė ir protestantizmas), susiformavusi po Didžiojo schizmos 1054 m., kai Rytų ir Vakarų bažnyčios atskilo. Ortodoksų bažnyčia (stačiatikiai) išlaikė senovinę liturgiją, doktrinas ir dvasines tradicijas, kurios dažnai laikomos seniausiomis ir autentiškiausiomis krikščioniškos tikėjimo išraiškos formomis. Stačiatikių tikėjimas akcentuoja teisingą tikėjimą („ortodoksiją“), kuris išreiškiamas tiek doktrinoje, tiek bažnytinėse praktikose.
Šios krypties teologijoje svarbų vaidmenį atlieka Biblija ir Tradicija, kurią sudaro ne tik Raštas, bet ir senovės bažnyčios tėvų raštai, bažnytiniai nutarimai, liturginiai tekstai ir dvasinės praktikos, perduodamos iš kartos į kartą. Stačiatikiai pabrėžia Dievo nepažinumą, ypač kalbant apie Jo esmę. Žmonės gali pažinti Dievą tik per Jo veiklą ir apsireiškimus pasaulyje, vadinamus „energeijomis“.
Švč. Trejybės dogma stačiatikybėje skiriasi nuo katalikybės. Stačiatikiai tiki, kad Švč. Dvasia kyla tik iš Dievo Tėvo (ne iš Tėvo ir Sūnaus, kaip moko katalikybė), todėl ši dogma tapo viena pagrindinių Didžiojo schizmos priežasčių.
Skaistykla (tarpinė vieta, kur sielos apvalomos nuo nuodėmių) stačiatikybėje nepripažįstama, nes manoma, kad po mirties siela iškart patenka arba į dangaus palaimą, arba į amžiną pasmerkimą. Atlaidų sistema, kurią katalikų bažnyčia naudoja kaip nuodėmių atleidimo priemonę, taip pat atmetama. Stačiatikiai akcentuoja maldas už mirusius, kad šie galėtų pasiekti dvasinį tobulumą ir patekti į dangaus karalystę.
Vienuolių celibatas yra privalomas, tačiau kunigai stačiatikybėje gali vesti. Svarbi taisyklė yra ta, kad kunigas gali tuoktis tik prieš įšventinimą, o jei jo žmona miršta, jis negali vesti dar kartą. Aukštesnioji dvasininkija (vyskupai) visada renkama iš vienuolių, kurie jau laikosi celibato.
Stačiatikių dvasininkija skirstoma į juodąją ir baltąją. Juodajai dvasininkijai priklauso vienuoliai, kurie atsisako pasaulietiško gyvenimo ir visą savo laiką skiria maldai ir bažnyčios tarnystei. Baltajai dvasininkijai priklauso diakonai, kunigai ir vyskupai, kurie tarnauja bažnyčiai, tačiau gali gyventi pasaulietinį gyvenimą (su tam tikromis išimtimis).
Svarbus stačiatikių tikėjimo elementas yra ikonos – šventieji paveikslai, kurie laikomi langais į dangiškąjį pasaulį. Maldos prieš ikoną nėra tik simbolinis veiksmas – tikima, kad ikona perteikia dvasinį ryšį su vaizduojamu šventuoju ar bibliniais įvykiais.
Stačiatikiai taip pat išlaiko itin turtingą liturginę tradiciją, kurioje didelę reikšmę turi šventės, kaip Velykos, Kalėdos ir kitos bažnytinės iškilmės, kurios švenčiamos su dideliu pasididžiavimu ir pagarba.