„Solus Christus“ – vienas iš penkių pagrindinių Reformacijos šūkių, išreiškiančių pagrindinę protestantų teologijos nuostatą, kad vien Kristus yra vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus. Šis šūkis kilo Reformacijos kontekste kaip atsakas į viduramžių katalikybės praktiką, kurioje, protestantų manymu, Kristaus vaidmuo buvo sumenkintas dėl įvairių papildomų tarpininkų – Marijos, šventųjų, Bažnyčios hierarchų ir apeigų – sureikšminimo. Protestantų mokyme pabrėžiama, kad išganymas įmanomas tik per tikėjimą Kristumi, nes Jis yra vienintelis atpirkėjas ir vienintelis tarpininkas, kaip nurodoma Šventajame Rašte: „Nėra po dangumi žmonėms duota kito vardo, kuriuo mes galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12).
Protestantai teigia, kad „Solus Christus“ yra būtinas tikėjimo pamatas, nes jis pašalina visus žmogiškuosius tarpininkus, kurie gali nukreipti dėmesį nuo Kristaus. Remdamiesi Laiško hebrajams mintimi, kad Kristus yra „aukščiausias vyriausiasis kunigas“ (Hbr 4, 14), jie pabrėžia, jog Jėzaus aukos ant kryžiaus visiškai pakako žmogaus nuodėmėms išpirkti. Dėl to nebereikalingi papildomi tarpininkai ar apeigos, kurios katalikų Bažnyčioje dažnai buvo laikomos būtina išganymo dalimi.
Protestantų kritika katalikybės atžvilgiu grindžiama tuo, kad katalikai, teigdami apie Marijos, šventųjų ir Bažnyčios vaidmenį išganyme, esą paneigia Kristaus unikalumą. Pavyzdžiui, Marijos kaip „Dievo Motinos“ ir „Dangaus Karalienės“ titulai protestantams atrodo pertekliniai ir netgi prieštaraujantys Šventajam Raštui. Jie taip pat skeptiškai vertina Marijos „tarpininkės“ vaidmenį, nes Šventajame Rašte niekur nenurodoma, kad išganymui būtinas kieno nors kito užtarimas, išskyrus Kristaus. Tokią poziciją sustiprina Apaštalų žodžiai: „Vienas yra tarpininkas tarp Dievo ir žmonių – žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė save kaip išpirką už visus“ (1 Tim 2, 5–6).
Nors „Solus Christus“ šūkis aiškiai išreiškia Kristaus centriškumą krikščionybėje, šis mokymas nėra be kritikos. Pirmiausia, kai kurie teologai teigia, kad protestantai, atmesdami Marijos ir šventųjų vaidmenį, gali pernelyg supaprastinti Dievo apreiškimą ir Bažnyčios tradiciją. Katalikų mokymas apie Mariją ir šventuosius neskirtas konkuruoti su Kristumi, o labiau pabrėžti Jo malonę ir dieviškąjį planą. Pavyzdžiui, Marijos „tarpininkės“ titulas, katalikų manymu, nesumažina Kristaus vaidmens, o tik pabrėžia Jo malonės pilnatvę, nes viskas, ką Marija daro, yra Dievo valios vykdymas.
Taip pat verta pažymėti, kad „Solus Christus“ doktrina, kaip praktikuojama protestantizme, kartais gali susiaurinti supratimą apie krikščionių bendruomenės svarbą. Atmesdami Bažnyčios hierarchijos ir sakramentų būtinybę, kai kurie protestantų judėjimai per daug akcentuoja individualų tikėjimą, o tai gali sumažinti bendruomeninį tikėjimo išgyvenimo aspektą. Biblijoje aiškiai kalbama apie Bažnyčią kaip Kristaus kūną (1 Kor 12, 27), todėl visiškas jos institucinio vaidmens sumenkinimas gali pakenkti tikinčiųjų bendrystei ir vienybei.
„Solus Christus“ šūkio reikšmė tampa ypač aktuali šiuolaikinėje Bažnyčioje, kai kyla įvairių mokymų ir pasaulėžiūrų įtaka, galinti nukreipti dėmesį nuo Kristaus. Tačiau svarbu nepamiršti, kad Kristaus unikalumas neturi būti supriešinamas su kitų tikėjimo išraiškų svarba. Šventųjų pavyzdys, Bažnyčios tradicijos ir netgi Marijos vaidmens pripažinimas gali būti vertinami kaip pagalba giliau suvokti Kristaus dieviškumą ir išganymo planą.
Apibendrinant galima teigti, kad „Solus Christus“ – vien Kristus – yra reikšmingas priminimas apie tai, kas yra krikščionybės esmė. Šis mokymas teisingai iškelia Kristų kaip vienintelį tarpininką ir Gelbėtoją, tačiau kartu turėtų būti derinamas su pagarba Bažnyčios istorijai, tradicijai ir bendruomenės reikšmei. Kristus yra Bažnyčios Galva, o tikinčiųjų užduotis – ne tik individualiai garbinti Jį, bet ir kartu su visa bendruomene liudyti Jo meilę ir malonę pasauliui.