„Škotijos reformacijos istorija“ yra svarbiausias Jono Knokso rašytinis darbas, kuriame jis detaliai aprašo Škotijos reformacijos įvykius ir procesus, vykusius XVI amžiuje. Šis kūrinys yra ne tik istorinė kronika, bet ir Knokso teologinių pažiūrų bei įsitikinimų išraiška. Rašyta kaip pirmojo asmens liudijimas, knyga tapo reikšmingu dokumentu, kuris perteikia reformacijos esmę, jos dvasinę motyvaciją ir politinius iššūkius.
Knoksas pradėjo rašyti „Škotijos reformacijos istoriją“ 1559 metais, kai grįžo į Škotiją ir aktyviai vadovavo protestantų judėjimui. Kūrinys apima įvykius nuo 1520-ųjų iki 1564 metų – laikotarpį, kuris ženklino reformacijos pradžią ir įtvirtinimą Škotijoje. Jis ypač pabrėžia dvasinę kovą tarp tikrosios Evangelijos ir katalikų Bažnyčios, kurią Knoksas laikė korumpuota ir nukrypusia nuo Dievo valios.
Knyga detaliai pasakoja apie ankstyvuosius reformacijos veikėjus, tokius kaip Patrikas Hamiltonas, pirmasis Škotijos kankinys, sudegintas dėl protestantiško tikėjimo. Knoksas aprašo Hamiltono gyvenimą ir mirtį kaip įkvepiantį pavyzdį reformacijos kovai. Jis taip pat išsamiai aprašo savo paties dalyvavimą reformacijoje, įskaitant pamokslavimą, ginčus su katalikų valdovais ir iššūkius, kuriuos patyrė skelbdamas protestantišką Evangeliją.
Vienas iš pagrindinių kūrinio akcentų yra Marijos Stiuart valdymas. Knoksas griežtai kritikuoja Škotijos katalikišką karalienę, kaltindamas ją sąmokslu prieš protestantų tikėjimą ir siekimu grąžinti Škotiją į popiežiaus valdžią. Jis detaliai aprašo susitikimus su Marija Stiuart ir jų teologinius ginčus, kuriuose Knoksas gynė Biblijos autoritetą ir Dievo valią kaip aukščiausią teisę. Jo kritika karalienei buvo tokia stipri, kad knygoje Marija vaizduojama kaip pagrindinė protestantų priešė.
„Škotijos reformacijos istorijoje“ taip pat daug dėmesio skiriama politiniams ir socialiniams reformacijos aspektams. Knoksas aprašo, kaip protestantų tikėjimas buvo ginamas ne tik dvasiniais, bet ir ginkluotais konfliktais, kuriuos jis laikė būtinais tikėjimo apsaugai. Jis pabrėžia bendruomenės svarbą kuriant naują Bažnyčios tvarką, kurioje vyrauja paprasta liturgija, aiškus Šventojo Rašto mokymas ir moralinė drausmė.
Knygoje Knoksas ne tik aprašo istorinius įvykius, bet ir pateikia teologinius komentarus, kurie atskleidžia jo požiūrį į Dievo suverenumą, Bažnyčios vaidmenį ir tikinčiųjų atsakomybę. Jis dažnai cituoja Šventąjį Raštą, kad pagrįstų savo teiginius ir parodytų, jog reformacijos veiksmai atitiko Dievo valią. Knoksas aiškiai perteikia savo įsitikinimą, kad reformacija buvo Dievo darbas, skirtas grąžinti tikinčiuosius prie tikrosios Evangelijos.
Vienas iš labiausiai įsimintinų knygos teiginių yra Knokso frazė: „Aš negaliu tylėti, kai matau savo tautą vedamą į pražūtį.“ Ši mintis atskleidžia jo aistrą tikėjimo tiesai ir ryžtą kovoti už reformaciją nepaisant asmeninių pavojų.
„Škotijos reformacijos istorija“ išlieka svarbi ne tik kaip istorinė kronika, bet ir kaip reformacijos dvasinio ir teologinio pagrindo liudijimas. Knokso kūrinys padeda suprasti, kaip reformacija pakeitė Škotijos religinį ir politinį kraštovaizdį, įtvirtindama protestantišką tikėjimą ir sukurdamas presbiterionų Bažnyčios pagrindus. Jo pasakojimas atskleidžia ne tik istorinį procesą, bet ir asmeninius išgyvenimus bei tikėjimą, kuris įkvėpė daugybę reformacijos šalininkų.