Sizifas buvo garsus Korinto karalius, žinomas dėl savo išminties, klastingumo ir sugebėjimo pergudrauti net pačius dievus. Senovės Graikijoje jis simbolizuoja žmogaus nepaklusnumą dieviškai tvarkai ir likimui, jo veiksmus galima laikyti ne tik socialine ar politine, bet ir dvasine maištu prieš aukštesniąją valdžią. Sizifo vardas dažnai siejamas su Korintu, vienu svarbiausių ir įtakingiausių miestų senovės Graikijoje, kuris turėjo svarbią strateginę ir prekybinę padėtį. Korintas buvo centras, kuriame klestėjo menai, kultūra ir prekyba, tačiau Sizifas savo valdymą grindė apgaulėmis ir gudrybėmis, siekdamas asmeninės naudos, nepaisant dieviškų taisyklių.
Santykiai su Dzeusu buvo viena iš Sizifo klastingumo apraiškų. Jis išdrįso apgauti net dievų valdovą Dzeusą. Viena garsiausių istorijų pasakoja, kad Sizifas sužinojo apie upių dievo Asopo dukters Eginos pagrobimą, kurį įvykdė Dzeusas. Vietoje to, kad tylėtų, Sizifas išdavė Dzeusą, atskleisdamas paslaptį Asopui mainais į šaltinio suteikimą jo miestui. Tokiu būdu Sizifas ne tik išdavė Dzeusą, bet ir mėgino pergudrauti pačią dievišką tvarką, siekdamas savo miestui naudingo šaltinio. Ši išdavystė buvo viena iš daugelio jo nuodėmių, kurios vėliau lėmė jo amžiną bausmę.
Sizifo istorija yra ypač įdomi dėl jo bandymų pergudrauti net mirtį. Pagal graikų mitologiją, kai mirtis – Tanatas – atėjo jo pasiimti, Sizifas apgavo jį ir prirakino grandinėmis. Dėl to žmonės nebegalėjo mirti, ir pasaulyje kilo didžiulė sumaištis. Tada Dzeusas pasiuntė karo dievą Arėją, kad išlaisvintų Tanatą, ir mirtis vėl galėjo grįžti į pasaulį. Tačiau net po šio įvykio Sizifas vėl sugebėjo apgauti dievus. Jis nurodė savo žmonai nemokėti už jo laidotuves, todėl, kai pagaliau atsidūrė Hade, jis maldavo Hado ir Persefonės leisti jam grįžti į žemę, kad sutvarkytų savo reikalus. Gavęs leidimą, jis grįžo į gyvųjų pasaulį, tačiau atsisakė sugrįžti į mirusiųjų karalystę, kol galiausiai buvo priverstas ten sugrįžti.
Sizifo likimas po visų šių apgaulių buvo amžinas pasmerkimas Hade. Jam buvo skirta ridenti didelį akmenį į kalno viršūnę, tačiau vos tik akmuo pasiekdavo viršūnę, jis vėl nuriedėdavo žemyn, ir Sizifui tekdavo pradėti viską iš naujo. Ši bausmė simbolizuoja beprasmišką ir niekada nesibaigiantį darbą, kurio niekada nepavyks pabaigti. Tai metafora apie žmogaus pastangas, siekiant pergudrauti ar pabėgti nuo likimo, tačiau niekada to nepavyksta padaryti galutinai. Graikų mitologijoje Sizifo bausmė buvo skirta ne tik kaip fizinė kančia, bet ir kaip dvasinis skausmas dėl amžino nesėkmės jausmo. Kiekvieną kartą, kai jis mato artėjančią sėkmę, ji iš jo vėl atimama.
Sizifo mitas dažnai interpretuojamas įvairiais filosofiniais lygiais. Albertas Camus savo garsioje esė „Sizifo mitas“ naudojo šią istoriją kaip metaforą žmogaus gyvenimo beprasmybei. Jis teigė, kad gyvenimo absurdiškumas yra panašus į Sizifo pastangas, tačiau žmogus, kaip ir Sizifas, gali atrasti prasmę net beviltiškame darbe. Camus rašė: „Reikia įsivaizduoti Sizifą laimingą“. Tai rodo, kad net beprasmiškose pastangose žmogus gali rasti vidinę laisvę ir prasmingumą.
Sizifo mitas graikų mitologijoje tampa simboliu nuolatinės kovos tarp žmogaus troškimo kontroliuoti savo likimą ir dieviškos tvarkos, kuri yra nenugalima. Tai ne tik mitas apie fizinę bausmę, bet ir alegorija apie žmogaus sielą ir jo santykį su dievišku likimu.