SIRACIDO KNYGA

PRAKALBA

A Daug svarbių tiesų buvo mums perduota per Įstatymą, Pranašus ir vėlesnius autorius; dėl jų Izraelio auklėjimas ir išmintis yra verti gyriaus. Nūn žmonės, kurie yra susipažinę su tomis tiesomis, turi ne tik patys jas suprasti, bet, būdami išminties mylėtojai, turi būti pajėgūs padėti žodžiu bei raštu ir tiems, kurie jas mažiau pažįsta. Užtat mano senelis Jėzus, kuris ilgą laiką atsidėjęs lukšteno Įstatymą, Pranašų ir kitų mūsų protėvių raštus bei iš pagrindų juos pažino, ir pats jų paskatintas parašė šį tą apie auklėjimą ir išmintį. Jis tai darė norėdamas, kad mylintys išmintį, susipažinę su jo knyga, darytų didesnę pažangą, mokydamiesi gyventi pagal Įstatymą.

Nūn tad esate kviečiami skaityti ją su dėmesiu, gera valia bei atlaidumu dėl bet kokio pastebėto trūkumo, nepaisant mūsų kruopščių pastangų atsiradusį verčiant kai kuriuos posakius. Juk kas iš pradžių buvo pasakyta hebrajiškai, nebeturi lygiai tos pačios prasmės, kai tampa išversta į kitą kalbą. Ne tik ši knyga, bet netgi pats Įstatymas, Pranašai ir kitos knygos nemaža skiriasi, kai yra skaitomi pirmine kalba.

Kai trisdešimt aštuntaisiais karaliaus Euergeto viešpatavimo metais atvykau į Egiptą, tai čia būdamas užtikau raštus, iš kurių galima daug ko pasimokyti. Užtat laikiau pareiga skirti šiek tiek kruopštumo ir triūso šiai knygai išversti. Nuo to tad laiko naudojausi savo įgūdžiais dieną ir naktį, stengdamasis atlikti darbą ir parengti knygą svetur gyvenantiems, kurie nori įgyti išminties ir yra pasiryžę gyventi pagal Įstatymą.

A. IŠMINTIES KILMĖ

Visa išmintis ateina iš VIEŠPATIES,
ir jame ji pasilieka amžinai.
Pajūrio smiltis, lietaus lašus,
amžinybės dienas – kas gali juos
suskaičiuoti?
Dangaus aukštį, žemės plotį,
bedugnės gelmes – kas gali
juos
ištirti?
Anksčiau už visa kita išmintis buvo
sukurta;
nuo amžių jos išmani įžvalga.
{ Išminties šaltinis – aukštybių Dievo
žodis,
ir jos upeliukai – amžini įsakymai.}
Išminties šaknis – kam buvo
apreikšta?
Kas žino jos išmaningumą?
Tėra tik vienas, išmintingas,
šiurpą keliantis,
savo soste sėdintis
VIEŠPATS. Jis sukūrė ją,
apžiūrėjo ją ir apsvarstė.
Jis paskleidė ją ant visų
savo
darbų –
ant kiekvieno gyvo kūrinio pagal
savo
dosnumą,
apliejo ja jį mylinčius.

Pagarbi Dievo baimė

Pagarbi VIEŠPATIES baimė yra garbė
ir pasididžiavimas,
laimė ir šventės džiugesio vainikas.
Pagarbi VIEŠPATIES baimė
sušildo širdį,
duodama ir linksmumo, ir
džiaugsmo, ir ilgą gyvenimą.
Kas pagarbiai bijo VIEŠPATIES, tam
viskas gerai baigsis;
mirties dieną jis bus laimingas.
{ Pagarbi VIEŠPATIES baimė yra
VIEŠPATIES dovana;
meilei jis padaro tvirtus takus.}
Pagarbiai bijoti VIEŠPATIES yra
pradžia išminties, –
sukuriama ji ištikimiesiems
dar jų motinos įsčiose.
Ji yra žmonijos amžini pamatai
ir jų palikuonims ji liks ištikima.
Išminties pilnatvė yra pagarbi
VIEŠPATIES baimė;
mirtinguosius savo vaisiais ji
apsvaigina.
Visus savo namus ji pripildo
rinktinių valgių
ir svirnus – savo pjūties derliaus.
Pagarbi VIEŠPATIES baimė yra
išminties vainikas:
ji leidžia klestėti ramybei ir
sveikatai.
Ji apipila žinojimu ir ir
įžvalgiu
supratimu
didžiai pagerbia tuos, kurie jos
laikosi.
Išminties šaknis – pagarbiai
bijoti VIEŠPATIES,
o jos šakos – ilgas gyvenimas.
{ Pagarbi VIEŠPATIES baimė toli nuveja
nuodėmę;
būdama su žmogumi, ji
nugręžia
{Dievo} pyktį.}

Kantrumas ir savitvarda

Neteisingas pyktis negali būti
pateisintas,
nes pyktis stumia žmogų į pražūtį.
Kantrus žmogus palaukia ramiai
valandėlę,
ir tuomet jam sugrįžta rimtis.
Valandėlę jis susilaiko netaręs
žodžio,
o paskui daugelio lūpos skelbia jo
sveiką nuovoką.

Išmintis ir dorumas

Išminties aruoduose yra
išmintingų patarlių,
bet nusidėjėlis bjaurisi pagarbia
VIEŠPATIES baime.
Jei trokšti išminties, laikykis

įsakymų,
ir VIEŠPATS jos tau dosniai suteiks.
Juk pagarbi VIEŠPATIES baimė yra
išmintis ir drausmė,
o patiklus nusižeminimas
jį
džiugina.
Nebūk neklusnus pagarbiai
Dievo
baimei
ir nesiartink prie jo dviveidiška
širdimi.
Nesielk veidmainiškai su žmonėmis
ir saugok savo lūpas.
Neaukštink savęs, kad nenupultum
ir neužsitrauktum gėdos.
VIEŠPATS apreikš tavo paslaptis
ir parblokš tave bendruomenės
sueigoje,
nes tu neatėjai su pagarbia
VIEŠPATIES baime
ir tavo širdis buvo pilna vyliaus.

Pasitikėjimas Dievu

Mano vaike, jei nori tarnauti
VIEŠPAČIUI,
būk pasiruošęs bandymui.
Būk nuoširdus ir tvirtas,
nesikarščiuok nelaimės ištiktas.
Lik jam ištikimas ir nesigręžk nuo
jo;
tuomet tavo ateitis bus puiki.
Priimk visa, kas tau nutiks,
būk kantrus didelėje nelaimėje.
Juk auksas išbandomas ugnyje,
o žmonės, kuriuos Dievas laiko
vertais,
pažeminimo krosnyje.
Pasitikėk Dievu, ir jis tau padės;
ištiesink savo kelius ir turėk
jame vilties.

Jūs, pagarbiai bijantys VIEŠPATIES,
pasitikėkite jo gailestingumu
ir nenutolkite, kad nenupultumėte.
Jūs, pagarbiai bijantys VIEŠPATIES,
pasitikėkite juo, neprarasite atlygio.
Jūs, pagarbiai bijantys VIEŠPATIES,
laukite jo gerų dovanų –
ilgai tveriančio džiaugsmo ir
gailestingumo.
Pažiūrėkite į praėjusias kartas
ir
pasvarstykite:
ar kas nors, pasitikėjęs VIEŠPAČIU,
buvo apviltas?
Ar kas, buvęs ištikimas, pagarbiai
jo bijodamas,
buvo paliktas?
Ar kas nors, šaukęsis jo pagalbos,
buvo atstumtas?
Užjaučiąs ir gailestingas yra
VIEŠPATS;
jis atleidžia nuodėmes,
jis
padeda nelaimėje.

Vargas bailioms širdims ir
nuleistoms rankoms,
ir nusidėjėliui, einančiam dviem
takais!
Vargas bailiai širdžiai,
kuri
nepasitiki,
nes dėl to neras pastogės!
Vargas jums, praradusiems viltį!
Ką darysite, kai reikės duoti
VIEŠPAČIUI ataskaitą?

Pagarbiai bijantys VIEŠPATIES
neniekina jo žodžių,
jį mylintys laikosi jo kelių.
Pagarbiai bijantys VIEŠPATIES
stengiasi jam patikti,
jį mylintys sotinasi jo įstatymu.
Pagarbiai bijantys VIEŠPATIES
paruošia savo širdis ir prieš jį
nusižemina.

Pulkime į rankas VIEŠPAČIUI,
bet ne mirtingiesiems,
nes tolygus jo didybei yra jo
gailestingumas
ir tolygūs jo vardui – jo darbai.

Vaikų pareigos tėvams

Vaikai, gerbkite tėvo teises;
taip elkitės, kad gyventumėte.
Juk VIEŠPATS pagerbia tėvą
per jo vaikus
ir patvirtina motinos teises
į jos
sūnus.
Kas gerbia savo tėvą, atsilygina
už
nuodėmes;
kas gerbia savo motiną,
kraunasi lobį.
Kas gerbia savo tėvą,
džiaugsis
savo vaikais,
ir kai melsis, jis bus išklausytas.
Kas gerbia tėvą, ilgai gyvens;
paklūsta VIEŠPAČIUI, kas neša
paguodą savo motinai.
Kas pagarbiai bijo VIEŠPATIES,
gerbia savo tėvą
ir tarnauja tėvams kaip
šeimininkams.
Gerbk savo tėvą žodžiu ir darbu,
kad ateitų tau jo palaiminimas;
nes tėvo palaiminimas stiprina vaikų
namus,
o motinos prakeikimas
išgriauna jų pamatus.
Neieškok sau garbės, nuplėšdamas
garbę savo tėvui,
nes tėvo gėda nėra tau jokia garbė!
Juk žmogui garbė, kai gerbia savo
tėvą,
ir gėda vaikams negerbti
savo
motinos.

Mano vaike, rūpinkis savo
tėvu
jo senatvėje,
neužduok jam širdies per visą
gyvenimą.
Net jeigu jam ir protas susilpnėtų,
būk jam kantrus;
nepaniekink jo būdamas
pilnas jėgų.
Juk gerumas tėvui nebus
užmirštas, –
jis tarnaus tau kaip atnaša už
nuodėmę –
įleis išliekančią šaknį.
Tavo nelaimės dieną jis bus
prisimintas tavo naudai, –
ištirps tarsi šalna šiltame ore
tavo nuodėmės.
Piktžodžiauja, kas savo tėvu
nesirūpina,
VIEŠPATĮ pykdo, kas savo
motinai širdį užgauna.

Nusižeminimas

Mano vaike, būk kuklus
atlikdamas užduotis,
ir būsi mylimas labiau negu
dovanų davėjas.
Kuo esi didesnis, tuo labiau
nusižemink,
ir rasi malonės pas VIEŠPATĮ.
Daug yra didžių ir kilmingų
žmonių,
bet savo užmojį jis apreiškia
nusižeminusiems.
Juk didi yra VIEŠPATIES galybė,
bet nusižeminusieji jį garbina.
Nei ieškok, kas tau per sunku,
nei tyrinėk, kas viršija tavo jėgas.
Rūpinkis tuo, kas tau įsakyta,
nes tai, kas paslėpta, tau nesvarbu.
Nesikišk į dalykus,
kurie
tave viršija,
nes daugiau tau parodyta,
nei
gali tu suprasti.
Juk žmonių pasipūtimas daugelį
nuvedė į klystkelius,
ir klaidingas galvojimas
iškraipė jų sprendimą.
Be akies lėliukės nėra šviesos,
be žinojimo nėra išminties.

Imlumas

Užsispyrusi širdis ilgainiui
prieis
liepto galą,
o kas mėgsta pavojų, nuo
pavojaus ir žus.
Užsispyrusi širdis patirs daug
skausmo,
o nusidėjėlis krauna nuodėmę ant
nuodėmės.
Žmogaus išdidumo ligai nėra vaisto,
nes jame piktas augalas
įsišaknijęs.
Išmintingo žmogaus širdis
brangina patarles;
atidi ausis yra išmintingo
žmogaus džiaugsmas.

Išmalda vargšams

Kaip vanduo užgesina ugnies
liepsnas,
taip išmalda atlygina už nuodėmes.
Kas atsilygina už gera,
numato ateitį, –
nelaimės metu jis ras ramstį.

Mano vaike, neatsakyk vargšui išteklių pragyventi:
neversk beturčio akims
veltui
laukti!
Nenuvilk alkano žmogaus,
neužgauk žmogaus,
nelaimės užklupto!
Nedidink bevilčio žmogaus vargo,
nedelsk duoti išmaldos suvargusiam.
Neatmesk elgetos prašymo,
nenugręžk žvilgsnio nuo vargšo.
Nenukreipk akių nuo žmogaus,
kenčiančio skurdą,
neduok niekam progos tave keikti,
nes jei iš savo kartėlio skausmo
jis
tave keiktų,
jo Kūrėjas išgirs jo skundo maldą.

Visuomeninis elgesys

Elkis taip, kad taptumei mylimas
bendrijoje;
nulenk žemai galvą prieš didžiūnus.
Išklausyk vargšų,
draugiškai atsakyk į jų sveikinimą.
Gelbėk engiamą žmogų iš
engėjo rankos;
teisingas nuosprendis tenebūna tau
nemalonus.
Būk tėvas našlaičiams,
o jų motinai – atstok jos vyrą.
Tuomet būsi tarsi Aukščiausiojo
sūnus, –
ir jis tave mylės labiau,
negu tave myli tavo motina.

B. IŠMINTIES
ATLYGIS IR ĮSPĖJIMAI

Mokytoja Išmintis

Išmintis moko savo vaikus
ir rūpinasi tais, kurie jos ieško.
Kas ją myli, tas myli gyvenimą,
o tie, kurie nuo ankstyvo ryto jos
ieško,
bus kupini džiaugsmo.
Kas jos laikosi, paveldi garbę;
kad ir kur jis būtų,
Savo palaiminimą suteikia VIEŠPATS.
Kas jai tarnauja, tarnauja
Šventajam;
kurie ją myli, tuos VIEŠPATS myli.
Kas jai paklūsta, valdys tautas;
o kas jos klausosi, gyvens saugiai.
Kas jai save patiki, ją turės;
ir jo palikuonys ją paveldės.
Juk iš pradžių ji veda žmogų
vingiuotais takais,
neša jam baimę ir baikštumą,
vargina jį savo drausme
ir jį bando savo įsakais,
kad jo širdis būtų visiškai su ja.
Tada ji užveda jį vėl ant tiesaus
tako,
atneša jam laimę
ir apreiškia jam savo paslaptis.
Bet jei jis nueina klaidingu keliu,
jinai palieka jį, atiduoda pražūčiai.

Apie bailumą

Mano vaike, kreipk dėmesį į
laiko aplinkybes,
bijok to, kas negera,
ir nesigėdyk būti tas, kas esi.
Juk yra gėdos jausmas,
vedantis į nuodėmę,
ir gėda, nusipelnanti garbę
ir
pagarbą.
Nebūk per griežtas pats sau,
neleisk gėdai vesti tave į pražūtį.
Nesusilaikyk nuo kalbėjimo,
kai reikia kalbėti,
ir neslėpk savo išminties.
Juk išmintis reiškiasi per kalbą,
o išsilavinimas per liežuvį.
Tiesai niekad neprieštarauk,
verčiau parausk dėl savo kvailumo.
Nesigėdyk išpažinti savo kaltės,
nebandyk sustabdyti tekančios upės.
Nešliaužiok prieš kvailį,
nerodyk šališkumo didžiūnui.
Už tiesą kovok net lig mirties,
ir VIEŠPATS Dievas už tave kovos.

Nebūk pagyrūnas savo žodžiais
nei tingus ar lėtas savo darbais.
Nebūk kaip liūtas savo namuose
nei suktas ar įtarus su savo tarnais.
Tenebūna tavo ranka ištiesta imti
ir sugniaužta, atėjus laikui duoti.

Apie perdėtą pasitikėjimą savimi

Nepasitikėk savo turtais
ir nesakyk: “Turiu, ko man reikia!”
Nepasikliauk savimi ir savo
jėgomis,
kai stengiesi patenkinti širdies
troškimus.
Nesakyk: “Kas gali mane nugalėti?” –
nes VIEŠPATS tikrai tave nubaus.

Nesakyk: “Nusidėjau, ir man
nieko neatsitiko”, –
nes VIEŠPATS pyksta iš lėto.
Nebūk per daug tikras, kad
bus atleista,
kai krauni nuodėmę ant nuodėmės.
Nesakyk: “Jo gailestingumas
yra didelis.
Visas mano nuodėmes jis
man
atleis”, –
nes didelis ir jo gailestingumas,
ir
pyktis, –
jo pyktis kris ant nusidėjėlių.

Negaišuok grįžti pas VIEŠPATĮ,
neatidėliok diena po dienos,
nes staiga užklups tave VIEŠPATIES
pyktis
ir bausmės metu pražūsi.
Nepasitikėk neteisingai
įgytais turtais,
nes jie neduos naudos pykčio
dieną.

Kalbos nuoširdumas

Nevėtyk kiekviename vėjyje
ir neik visais takais.
Būk tvirtų įsitikinimų
bei nuoseklus savo žodžiais.
Būk greitas klausytis,
bet lėtas atsakyti.
Jeigu žinai, ką sakyti,
atsakyk savo artimui,
bet jeigu nežinai,
ranka užčiaupk savo burną.

Per kalbėjimą ateina garbė,
per jį
ir negarbė!
Žmogaus liežuvis – jo prapultis.
Nebūk vadinamas dviveidžiu;
nepaleisk liežuvio apkalbai,
nes vagiui gėda buvo sukurta,
o dviveidžio laukia griežtas
pasmerkimas.
Nieko žalingo netark
svarbiu ar mažu reikalu

ir netapk priešu, užuot buvęs draugu,
nes blogas vardas užtraukia
gėdą ir panieką.
“Taip atsitinka dviveidžiui
nusidėjėliui!” –
sakys žmonės apie asmenį,
kurio melagingas liežuvis
užtraukė jam gėdą.

Maištingos aistros

Nepulk į aistros glėbį,
kad ji kaip ugnis nesudegintų tavo
jėgų.
Tavo lapus ji rys,
tavo vaisius naikins, –
tartum sausas medis būsi paliktas.
Juk nedora aistra sunaikina
savo
savininką,
padarydama jį pramoga jo
priešams.

Draugystė

Švelni kalba gausina draugus,
mandagios lūpos skatina
draugišką pasveikinimą.
Tebūna daug pažįstamų, kurie
tave sveikina,
bet vienas iš tūkstančio tavo
artimas draugas.
Jei nori turėti draugą,
išbandyk jį
suartėdamas
ir neskubėk juo pasitikėti.
Juk kai kas yra draugas, kai jam
patogu būti draugu,
bet su tavimi jis nebus
tavo
nelaimės metu.
Kitas yra draugas,
kuris
tampa priešu
ir tavo gėdai iškelia aikštėn
turėtą ginčą.

Kitas yra draugas, kuris sėdi
prie tavo stalo,
bet su tavimi jis nebus
tavo
nelaimės metu.
Kai tau sekasi, jis tampa tavo
antrasis “aš”
ir elgiasi kaip šeimininkas su tavo
tarnais.
Bet jeigu užklumpa tave nelaimė,
jis atšoksta nuo tavęs ir
vengia tave sutikti.

Laikykis atokiai nuo savo priešų
ir būk atsargus su savo draugais.
Ištikimas draugas yra tvirta
priebėga, –
kas tokį randa, suranda lobį.
Ištikimas draugas – neįkainojamas, –
jokia suma neatsveria jo vertės.
Ištikimas draugas – gyvenimo
balzamas, –
kas pagarbiai VIEŠPATIES bijo, jį
randa.
Juk kas pagarbiai VIEŠPATIES bijo,
palaiko tvirtą draugystę,
nes koks jis pats, toks bus ir
jo draugas.

C. PADRĄSINIMAS IEŠKOTI IŠMINTIES

Išminties dovanos

Mano vaike, nuo pat jaunystės
mokykis drausmės;
per ją dar rasi išminties
net
pražilęs.
Artinkis prie jos tartum artojas
bei
sėjėjas
ir lauk geros jos pjūties.
Juk ją puoselėdamas,
visai mažai
triūso teįdėsi
ir veikiai ragausi jos derliaus.

Ji atrodo labai sunki
nedrausmingam, –
kvailys nuo jos traukiasi.
Jam išbandyti ji bus tarsi
sunkus akmuo,
ir jis nedels pastumti į šalį.
Juk išmintis yra kaip ir jos vardas, –
daugeliui neprieinama.

Klausykis, mano vaike,
priimk mano išmintį,
neatmesk mano patarimo.
Leiskis jos supančiojamas
ir ant kaklo uždedamas antkaklį.
Palenk pečius ir nešk ją,
nesibodėk jos saitų.
Artinkis prie jos visa siela,
visiškai pasiduok jai.
Ieškok jos, atrask ją;
ieškok ir surasi;
o kai surasi, nepaleisk.
Taip galop tu rasi joje ramybę,
ir ji taps tavo džiaugsmu.
Jos pančiai pavirs tau didybės sostu,
jos antkaklis – auksinių gijų
apdaru.
Jos jungas yra auksinis papuošalas
ir jos saitai – purpurinė virvė.
Vilkėsi ją tarsi savo garbės apdarą,
užsidėsi ją kaip nuostabų vainiką.

Jeigu nori, mano sūnau,
tu
gali būti mokytas,
jei tam atsidėsi, būsi gudrus.
Jeigu mėgsti klausytis,
daug
sužinosi,
jei domėsiesi, būsi išmintingas.
Mielai dalyvauk seniūnų sueigoje;
kas tik išmintingas, dėkis prie jo!
Noriai klausykis kiekvienos
rimtos kalbos;
teneprasprūsta pro ausis
joks
išmintingas posakis.
Jeigu pamatai protingą žmogų,
stenkis jį pažinti;
tenudilina tavo kojos jo durų
slenkstį!
Apgalvok VIEŠPATIES įsakus
ir visad mąstyk apie jo įsakymus.
Tuomet jis duos įžvalgos tavo
protui,
ir išmintis, kurios trokšti,
bus
tau suteikta.

Elgesys viešajame gyvenime

Nedaryk pikta,
ir pikta tavęs niekad neužklups.
Venk nedorumo,
ir jis nuo tavęs tolinsis.
Mano vaike, nesėk į vagas

neteisingumo,
kad nereikėtų nuimti
septyneriopo derliaus.
Neprašyk iš VIEŠPATIES aukštų
pareigų
ar garbingo krėslo iš karaliaus.
Nesipuikauk savo dorumu prieš
VIEŠPATĮ
ir nerodyk savo išminties
prieš
karalių.
Nesistenk tapti teisėju,
jeigu neturi jėgų neteisingumą rauti,
idant neliktumei šališkas
didžiūnams
ir tuo nesuterštumei savo dorumo.
Nenusikalsk miesto bendruomenei
nei neužsitrauk sueigoje gėdos.

Nepadaryk nuodėmės dukart;
juk net už vieną neliksi
nenubaustas.
Nesakyk: “Jis brangins mano
dovanų gausybę;
Aukščiausiasis priims mano
atnašas”.
Nebūk nusiminęs, kai meldiesi;
nebūk nerangus, kai duodi išmaldą.
Nesijuok iš apkartusios
širdies žmogaus;
pagalvok apie Tą, kuris pažemina
ir išaukština.
Nesumanyk skriausti savo brolio
nei savo draugo ar bendro.
Nelaikyk malonumu žerti melą po
melo,
nes tai niekad gerai nesibaigia.
Nepostringauk seniūnų sueigoje
ir nekartok žodžių, kai meldiesi.

Nevenk sunkių darbų ar
žemdirbio triūso,
kuris buvo Aukščiausiojo sukurtas.
Nelaikyk savęs geresniu už savo
bendrus;
atsimink, jo pyktis nedels.
Vis labiau nusižemink,
nes ugnis ir kirmėlės laukia
mirtingųjų.

Pareigos šeimai, religijai ir labdarai

Nemainyk draugo į pinigus
ar tikro brolio į auksą Ofyro.
Nesiskirk nuo išmintingos ir geros
žmonos,
nes jos malonus artumas
vertesnis už auksą.
Nesielk blogai su sąžiningai
dirbančiu vergu
ar savo užduočiai atsidavusiu
samdiniu.
Mylėk protingą vergą – kaip
save patį;
neatsisakyk jam duoti laisvės.

Turi galvijų? Rūpinkis jais;
jeigu jie tau naudingi, laikyk juos.
Turi sūnų? Drausmink juos,
sprandus lenk jiems nuo mažens.
Turi dukterų? Laikyk jas skaisčias,
nebūk joms nuolaidus.
Išleisk dukterį už vyro, ir
užbaigsi didelį darbą;
bet išleisk ją už protingo vyro.
Turi žmoną, kuri tau patinka?
Nesiskirk nuo jos;
žmonai, kurios nemėgsti, savęs
nepatikėk.

Visa širdimi gerbk savo tėvą,
neužmiršk savo motinos
gimdymo skausmų.
Atsimink, kad iš šių tėvų esi gimęs;
ką gali jiems duoti už visa,
ką jie
tau yra davę?

Visa siela pagarbiai bijok
VIEŠPATIES
ir gerbk jo kunigus.
Visomis jėgomis mylėk savo
Kūrėją
ir rūpinkis jo tarnais.
Pagarbiai bijok VIEŠPATIES ir gerbk
kunigą;
atiduok jam jo dalį, kaip tau yra
įsakyta:
pirmienas, atnašas už nuodėmę,
peties dovaną,
pašventinimo auką ir pirmienas
šventųjų atnašų.
Ir vargšui ištiesk ranką,
kad tavo paties palaima būtų sklidina.
Dosnus būk kiekvienam gyvajam,
neatsisakyk būti geras net
mirusiesiems.
Nesišalink nuo verkiančių,
bet liūdėk su liūdinčiais.
Nedelsk aplankyti ligonį,
nes už tokius darbus būsi mylimas.
Ką tiktai darytum,
visad atsimink savo gyvenimo galą,
ir tu niekad nenusidėsi.

Taktas ir sveika nuovoka

Nesigalynėk su didžiūnu,
kad kartais nepakliūtum jam į
rankas.
Nesileisk į ginčą su turtuoliu,
kad kartais jis neužmokėtų už tavo
pražudymą.
Juk auksas daugelį yra apakinęs
ir karaliams protą sumaišęs.

Nesibark su patauška,
nekrauk malkų ant jo ugnies.
Nejuokauk su neišauklėtu
žmogumi,
kad kartais jis neįžeistų tavo
protėvių.
Neužgauliok atgailaujančio;
atsimink, kad visi mes esame kalti.
Nežiūrėk iš aukšto į seną žmogų,
nes juk ir mes kai kurie
pasensime.
Nesidžiauk kito žmogaus mirtimi;
atsimink, kad visi mes turime mirti.

Neniekink išminčių kalbų,
bet susipažink su jų patarlėmis,
nes iš jų išmoksi drausmės
ir meno tarnauti didžiūnams.
Neatmesk to, ką seniūnai sako,
nes jie buvo savo tėvų mokomi,
iš jų išmoksi, kaip galvoti,
ir, kai prireiks, mokėsi atsakyti.

Nekurstyk nusidėjėlio žarijų,
kad pats jo ugnies liepsnoje
nesudegtum.
Nesileisk įžūlaus žmogaus
įbauginamas;
kitaip jis ims tavęs iš pasalų tykoti.
Neskolink žmogui,
galingesniam už save;
jeigu ką nors skolini, laikyk tai
nuostoliu.
Nelaiduok daugiau, negu tavo
ištekliai leidžia;
jeigu laiduoji, būk pasiruošęs
sumokėti.
Nesikreipk į teismą prieš teisėją,
nes dėl jo padėties nuosprendis
bus
jam palankus.
Nesileisk į kelionę su nuotykių
ieškotoju,
kad jis kartais neužtrauktų
tau
nelaimės.
Juk jis elgsis, kaip jam patinka,
o tu per jo kvailystę kartu pražūsi.
Nesiginčyk su karšto būdo
žmogumi
nei nekeliauk su juo per tyrus,
nes kraują išlieti jam vieni niekai
ir, nesant arti pagalbos, jis
tave nudobs.
Neieškok patarimo iš neišmanėlio,
nes jis negali išlaikyti paslapties.
Prie svetimo žmogaus nedaryk
nieko,
kas turėtų būti laikoma slapta,
nes nežinai, kaip tai vėliau atsilieps.
Neatverk savo širdies kiekvienam;
nenuvyk nuo savęs laimės.

Patarimas apie moteris

Nebūk pavydulingas
savo mylimai žmonai,
kad neišmokytum jos tau
pikta
daryti.
Neatsiduok moteriai
ir neleisk jai trypti savo orumo.
Nesilankyk pas palaidūnę,
kad neįpultum į jos pinkles.
Nebendrauk su dainuojančia šokėja,
kad nebūtumei jos vylių apkerėtas.
Nesvajok apie mergelę,
kad netektų mokėti jai už žalą.
Neatiduok širdies kekšėms,
kad neprarastumei savo paveldo.
Nesidairyk miesto gatvėse
ir neklaidžiok po jo tuščius
užkampius.
Gręžk akis nuo patrauklios moters;
nespoksok į grožį, kuris tau
nepriklauso.
Dėl moters grožio daugelis
pametė galvą,
nes jis uždega aistrą tartum ugnį.
Su ištekėjusia moterimi
nesėsk prie stalo
nei mėgaukis su ja prie vyno,
kad tavo širdis į ją nepalinktų
ir tu nenulinktum kraujyje į kapą.

Neatmesk seno draugo,
nes naujas negali jam prilygti.
Naujas draugas yra kaip jaunas
vynas, –
tik kai jis pasensta, geri su
malonumu.

Nepavydėk nusidėjėliui jo garso,
nes nežinai, kokia nelaimė jo
laukia.
Nesižavėk tuo, kas nedorėliams
patinka;
atsimink, jie Hado nepasieks
nenubausti.

Laikykis toli nuo žmogaus,
kuris turi galią užmušti,
ir tau nesivaidens mirties baimė.
Bet jeigu pas jį eini, jo neužgauk,
kad neatimtų iš tavęs gyvybės.
Žinok, kad žengi tarp pinklių
ir žingsniuoji dantyta miesto siena.

Kiek tik tau įmanoma,
stenkis suprasti savo kaimynus
ir bendrauk su išmintingaisiais.
Pasikeisk mintimis su
protingais
žmonėmis,
o visas tavo pokalbis
tebūna apie Aukščiausiojo Įstatymą.
Teisieji tebūna tavo stalo bendrai,
o tavo garbė – pagarbi Dievo
baimė.

Apie valdovus

Įgudę amatininkai yra gerbiami už jų
sumanumą,
o savo tautos valdovas yra įgudęs
išminčius.
Patauškos bijomasi
mieste,
o kalbančio neapgalvotai –
nekenčiama.

Išmintingas valdovas auklėja savo tautą,
ir protingo žmogaus valdymas yra
gerai sutvarkytas.
Koks tautos valdovas,
tokie ir jo
pareigūnai;
koks miesto valdytojas,
tokie
ir visi jo gyventojai.
Neišauklėtas karalius žudo savo
tautą,
o didžiūnų sumanumu
miestas auga.
Žemės valdymas yra VIEŠPATIES
rankoje, –
jis pažadina jai kiekvienu laiku
tinkamą valdovą.
Žmogaus laimė yra VIEŠPATIES
rankoje,
jis suteikia savo didybę įstatymų
leidėjui.

Kad ir kokią patirtum skriaudą,
nedaryk artimui žalos, neik
įžūlumo taku.
Įžūlumas yra šlykštus
VIEŠPAČIUI ir žmonėms,
smurto nusikaltimu abu bjaurisi.
Valdžia perkeliama iš tautos į tautą
dėl neteisingumo, įžūlumo ir turtų.
Kaip gali dulkės ir pelenai
būti
išdidūs?
Net gyvam esant žmogaus
kūnas irsta.
Menka liga – gydytojas juokauja;
šiandien karalius, o rytoj negyvas.
Žmogus miręs paveldi puvimą:
puvėsius, gniūsus, kirmėles.

Žmogaus puikybės pradžia yra
nusisukimas nuo VIEŠPATIES
ir širdies nugręžimas nuo savo
Kūrėjo.
Juk puikybės jūra yra nuodėmė,
kas jos laikosi, skleidžia bjaurias
ydas.
Užtat VIEŠPATS siunčia jiems
negirdėtas nelaimes
ir juos visiškai sunaikina.
VIEŠPATS sugriauna valdovų sostus,
jų vietoje nusižeminusius sodina
į
sostą.
VIEŠPATS išrauna tautas iš šaknų
ir jų vietoje pasodina kukliuosius.
VIEŠPATS tyrais paverčia tautų žemę
ir sunaikina jas iš pačių pamatų.
Kai kurias sunaikinti jis perkelia
kitur, –
jis išdildo jų prisiminimą žemėje.
Mirtingųjų puikybė nebuvo sukurta
nei gimusių iš moterų – nuožmus
pyktis.

Tikroji garbė

Kieno palikuonys yra verti pagarbos?
Žmonių palikuonys.
Kurie palikuonys yra verti
pagarbos?
Tie, kurie pagarbiai VIEŠPATIES bijo.
Kieno palikuonys nėra verti
pagarbos?
Žmonių palikuonys.
Kurie palikuonys nėra verti
pagarbos?
Tie, kurie laužo įsakymus.
Šeimos nariams jų galva yra
vertas pagarbos,
o pagarbiai VIEŠPATIES bijantys –
verti pagarbos jo akyse.
{  Pagarbiai bijok VIEŠPATIES,
būsi priimtas;
būk užsispyręs ir išpuikęs,
būsi
atmestas.}
Ar tai būtų įnamis, ar pakeleivis,
svetimšalis ar vargšas, –
jų garbė yra pagarbi VIEŠPATIES
baimė.
Neteisinga niekinti žmogų,
kuris yra išmintingas, bet vargšas,
nei tinka gerbti žmogų,
kuris
yra nusidėjėlis.
Didžiūnas, teisėjas ir valdovas
yra
gerbiami,
bet nė vienas jų nėra didesnis už
žmogų,
kuris pagarbiai VIEŠPATIES bijo.
Kai laisvi žmonės patarnaus
protingam vergui,
protingas žmogus dėl to nesiskųs.

Nevaidink išmintingo,
darydamas kas užeina,
nesigirk, įpuolęs į vargą.
Geriau darbštus žmogus,
kuris
visko apsčiai turi,
negu pagyrūnas, kuriam
trūksta duonos.

Mano vaike, gerbk save nuolankiai,
vertink save, kaip užsitarnauji.
Kas teisins žmogų,
kuris
save pasmerkia?
Kas gerbs žmogų, kuris save teršia?
Vargšas yra gerbiamas už
savo išmintį,
kaip turtuolis yra gerbiamas
dėl savo turtų.

Gerbiamas vargšas,
o dar labiau turtais pertekęs žmogus!
Niekinamas turtais pertekęs
žmogus,

dar labiau vargšas!

Neturtingo žmogaus išmintis jam pakelia galvą
ir pasodina jį tarp didžiūnų.
Negirk žmogaus už jo gražią
išvaizdą
ir neniekink jo vien dėl jo išorės.
Bitė yra mažutė tarp sparnuočių,
bet ji surenka visų saldžiausią derlių.
Neišjuok skarmalus vilkinčio,
nesišaipyk iš skurstančio
žmogaus,
nes neįprasti yra VIEŠPATIES darbai,
nuo mirtingųjų paslėpti jo
veiksmai.
Daug karalių buvo pasodinti ant
žemės,
o tas, apie kurį niekas nepamanė,
nešiojo vainiką.
Daug įtakingų žmonių dažnai
patenka į visišką nemalonę,
ir įžymūs žmonės atiduodami
priešams į rankas.

Apvaizda ir pasitikėjimas Dievu

Neištyręs reikalo nesikabinėk;
pirma apsvarstyk, tik tada pasmerk.
Neišklausęs neduok atsakymo,
nenutrauk kito pusiau žodžio.
Nesileisk į ginčą apie dalyką, kuris
tavęs neliečia,
ir nesikišk į įžūliųjų kivirčą.

Mano vaike, nebūk užsiėmęs
daugeliu dalykų, –
apsivertęs reikalais,
neišliksi be kaltės.
Net jeigu vysies, niekad nepasivysi,
o nuo jų bėgdamas, neištrūksi.
Vienas žmogus ir triūsia,
ir
grumiasi, ir skuba,
bet vis vien labiau ir labiau
nusivilia.
O kitas eina savo keliu sugniužęs –
bejėgis ir neturto slegiamas, –
tačiau į jį VIEŠPATIES akys
maloniai žiūri.
Jis ištraukia jį iš bjaurios

klampynės,
pakelia jo galvą ir išaukština jį
daugelio nustebimui.

Geri dalykai ir blogi,
gyvybė ir
mirtis,
neturtas ir turtai ateina iš
VIEŠPATIES.
{ Išmintis, supratimas ir Įstatymo
pažinimas,
meilė ir dori takai ateina iš
VIEŠPATIES.
Klaida ir tamsybė buvo sukurtos
kartu
su nusidėjėliais;
blogis pasensta kartu su
besididžiuojančiais piktu.}
VIEŠPATIES dovana pasilieka su
teisiaisiais;
jo malonė neša tvirtą sėkmę.
Žmogus gali pralobti būdamas
baisus šykštuolis,
ir toks yra jam skirtas atlyginimas:
kai jis sako: “Galiu pailsėti,
nūn puotausiu, nes visko turiu”, –
nežino, kaip ilgai truks,
kol paliks viską kitiems ir numirs.

Mano vaike, atlik savo pareigas,
atsidėk joms,
pasenk atlikdamas savo užduotį.
Nesižavėk nusidėjėlio laimėjimais,
bet pasitikėk VIEŠPAČIU ir
lauk
iš jo šviesos,
nes lengva VIEŠPAČIUI
vargšą padaryti turtingą staiga,
vienu
akimirksniu.
VIEŠPATIES palaiminimas yra
teisiajam atlyginimas,
ir laikui atėjus jo viltis duos vaisių.
Nesakyk: “Ko man reikia?
Ko man betrūksta?”
Nesakyk: “Esu nepriklausomas!
Kokia bėda gali mane beužgulti?”
Gerovės dieną žmogus užmiršta
nelaimes,
nelaimės dieną žmogus gerovės
nebeatsimena.
Lengva VIEŠPAČIUI mirties dieną
atlyginti žmogui pagal jo elgesį.
Trumpa kančia užgožia praėjusius
malonumus,
o gyvenimo gale atskleidžiami
žmogaus darbai.
Nevadink nė vieno laimingu prieš
jo mirtį,
nes žmogus pažįstamas tik
gyvenimo gale.

Atsargumas renkantis draugus

Nekviesk kiekvieno į savo namus,
nes apgaulus žmogus turi daug veidų.
Kaip medžioklinis sakalas narve
yra
niekšo širdis,
ar kaip šnipas jis ieško tavo
silpnų vietų.
Juk jis budriai tykoja,
paverčia
gera į pikta
ir pagyrimo vertas tavo elgesys
jam
atrodo ydingas.
Židinys prisipildo žarijų iš
vienos kibirkšties,
o piktadarys tykoja iš pasalų
kraują išlieti.
Saugokis nedoro žmogaus,
kuris
sumano pikta,
kad nepražudytų amžinai tavo gero
vardo.
Priglausk svetimą žmogų savo
namuose,
ir tavo gyvenimo būdą jis
sutrikdys,
o tave svetimą jis padarys tavo
šeimai.

Taisyklės darant gera

Jei darai gera, žinok,
kam tai darai,
ir bus tau dėkojama už tavo
gerus darbus.
Daryk gera teisiajam ir gausi
atlyginimą –
jei ne iš jo paties, tai tikrai iš
VIEŠPATIES.
Be padėkos lieka žmogus,
kuris
remia nedorėlius,
ir žmogus, kuris neduoda išmaldos.
Duok pamaldžiam žmogui,
bet nepadėk nusidėjėliui.
Daryk gera niekinamam žmogui,
bet neduok nieko įžūliam.
Sulaikyk jam ginklus,
neapginkluok jo mūšiui,
nes jais tave jis pavergtų.
Tuomet gautumei dvigubai
pikto
už visa gera,
kurį jam darai.
Juk ir Aukščiausiasis nekenčia
nusidėjėlių
ir bausme ištiks nedorėlius.
Duok geram žmogui,
bet nepadėk nusidėjėliui.
Gerovėje draugų negalima pažinti,
nelaimės dieną priešas neišliks
pasislėpęs.
Žmogaus priešai yra draugiški, kai
jam sekasi,
bet nelaimės dieną žmogaus
draugas dingsta.
Niekad nepasitikėk savo priešu,
nes jo nedorumas yra kaip
rūdys
ant bronzos.
Net jeigu jis ir nusižemina bei
ateina nusilenkęs,
būk su juo santūrus ir atsargus.
Elkis su juo, tarsi šveistum
bronzinį veidrodį,
kad rūdys jo visai neaptrauktų.
Neleisk jam šalia savęs stovėti,
kad jis tavęs nenustumtų ir
tavo
vietos neužimtų.
Neleisk jam sėstis savo dešinėje,
kad jis kartais neužsigeistų
tavo
kėdės,
o tu pagaliau mano žodžių
tiesą
suvoktum
dejuodamas, kad įspėjimo nepaisei.

Kas gailisi gyvatės įgelto kerėtojo
ar prie laukinių žvėrių lendančių
žmonių?
Taip yra ir su žmogumi,
kuris bendrauja su nusidėjėliu
ir įsivelia į jo nuodėmes.
Kurį laiką tave jis paremia,
bet jei tu paslystum,
prie tavęs
neliks.
Lūpomis priešas maloniai kalba,
bet širdyje jis rengiasi tave
įstumti į duobę.
Nors priešas rodo pilnas ašarų akis,
bet, progai pasitaikius,
jam tavo kraujo niekad nebus gana.
Jei nelaimė tave ištinka,
po
ranka jį rasi,
bet, apsimesdamas norįs padėti,
jis
tau koją pakiš.
Tada jis galvą kraipys,
rankomis plos,
pakartotinai švilptelės ir
savo
tikrą veidą parodys.

Turtuoliai ir vargšai

Kas paliečia dervą, susitepa;
kas bendrauja su įžūliu žmogumi,
išmoksta jo kelių.
Kam gi imtis naštos,
kuri tau
per sunki;
kam gi bendrauti su žmogumi,
kuris yra už tave galingesnis ir
turtingesnis?
Kaipgi gali molinis puodas
bendrauti su geležiniu katilu?
Kai jiedu vienas į kitą atsimuš,
iš
puodo liks šukės.
Turtuolis pasielgia nedorai ir giriasi,
vargšas patiria skriaudą ir turi
atsiprašyti.
Kol būsi turtuoliui naudingas, jis
tavimi pasinaudos,
bet kai tu būsi pervargęs,
jis
tave pamirš.
Kol tu šį tą turi, jis maloniai
kalbėsis su tavimi
ir šypsniu laimės tavo
pasitikėjimą.
Kai tu būsi jam reikalingas,
jis
tave apgaus,
tau šypsosis ir tave drąsins,
tau mandagiai kalbės ir klaus: “Ko
tau reikia?”
Jis paikins tave savo skanėstais,
kol paliks tave be nieko
du ar
tris kartus,
o galop jis pasijuoks iš tavęs.
Jei paskui jam pasitaikys tave sutikti,
jis praeis pro šalį ir kraipys galvą:
kas tu toks.

Saugokis, kad nebūtumei apgautas
ir pažemintas per savo kvailumą.
Kai esi didiko kviečiamas,
būk
santūrus,
ir tave jis kvies primygtiniau.
Nebūk su juo per įkyrus,
kad
nenusibostumei;
nebūk nei per daug atokus,
kad
neliktumei užmirštas.
Nebandyk elgtis su juo kaip
su sau lygiu
ir nepasitikėk jo ilgom šnekom,
nes jis tave bandys,
traukdamas iš tavęs žodį,
ir, nors šypsodamas, jis tave tirs.
Negailestingas žmogus,
neišlaikantis tavo paslapčių,
jis nepagailės tau nei žalos,
nei
kalėjimo.
Būk atsargus ir rūpinkis,
nes bendrauji su savo pražūtimi.
{ Jei miegodamas girdi šiuos dalykus,
atsibusk!
Visa gyvastimi mylėk VIEŠPATĮ
ir šaukis jo, kad išsigelbėtumei.}

Kiekvienas gyvūnas myli į save
panašų
ir kiekvienas žmogus – žmogų kaip
save patį.
Visi gyvūnai bendrauja su
panašiais į save,
ir žmonės laikosi išvien su
panašiais į save.
Ką bendra turi su ėriuku?
Ne daugiau bendra turi
nusidėjėlis su teisiuoju.
Argi gali būti santaika tarp
hienos ir šuns?
Ir kokia bičiulystė tarp turtingo
ir
vargšo?
Laukiniai asilai dykumoje yra liūto
grobis;
panašiai vargšai yra ganykla
turtingiesiems.
Išdidus žmogus bjaurisi
nusižeminimu;
panašiai turtuolis bjaurisi vargšais.
Kai turtuolis suklumpa,
jį
pakelia draugai,
o kai vargšas parpuola,
jį net
draugai atstumia.
Kai turtuolis kalba,
daugelis jam pritaria,
nors ir nesąmones paistytų,
jis
yra giriamas.
Kai vargšas kalba, iš jo juokiamasi,
nors jis protingai šneka,
nekreipiama į jį dėmesio.
Turtuolis kalba, visi tyli,
jo išmintį jie kelia į padanges.
Vargšas kalba, klausiama:
“Kas
jis per vienas?”
Jei jis sukluptų, jį dar pastums.
Turtai yra geri, jeigu jie
nėra
nuodėmingi;
neturtas yra blogis pagal
išpuikėlių matą.

Žmogaus širdis atmaino jo veidą
arba į gera, arba į pikta.
Laimingos širdies ženklas
yra
linksmas veidas;
kurti patarles –
varginanti
užduotis.

Laimingas žmogus, kuris nenusikalsta lūpomis,
kuriam nereikia jausti širdgėlos
dėl
nuodėmių.
Laimingas žmogus,
kurio
sąžinė nesmerkia,
kuris nėra praradęs vilties.

Pavydas ir gobšumas

Turtai neneša nieko gero
siauraširdžiam žmogui;
kokia nauda iš aukso šykštuoliui?
Ko pats atsisako, jis kitiems krauna, –
jo gėrybėmis svetimi prabangiai
ūžaus.
Kam bus dosnus tas žmogus, kuris
yra šykštus sau
ir nesinaudoja savo paties turtais?
Nėra šykštesnio žmogaus
už
šykštų sau pačiam, –
jį nubaudžia jojo šykštumas.
Jei kada jis būna dosnus,
tai
įvyksta per klaidą, –
galų gale jis parodo savo gobšumą.
Šykštuolis yra nedoras žmogus:
nusigręžia nuo artimo ir
nesirūpina savimi.
Šykštuolio akys nėra patenkintos
jo dalimi,
gobšus neteisingumas sustingdo jam
širdį.
Nors šykštuolio akys godžiai
žiūri į duoną,
bet ant savo stalo jis deda
supelėjusią.

Mano vaike, jeigu turi iš ko,
vaišinkis
ir aukok vertingas atnašas
VIEŠPAČIUI.
Atsimink, kad mirtis nelūkuriuoja, –
tau nebuvo parodyta Hado sutartis.
Daryk gera draugams, kol dar gyvas,
ištiesk ranką ir dalykis dosniai tuo,
ką turi.
Neatsakyk sau šios dienos gėrybių;
neleisk praeiti pro šalį savo
rinktinei daliai.
Argi nepaliksi turtų kitiems
ir savo triūso vaisių padalyti
kaulelių metimu?
Duok, imk ir būk sau vaišingas,
nes Hade žmogus negali
džiaugsmo ieškoti.
Visi gyvūnai sensta kaip drabužis,
nes saisto amžinas įsakas:
visi
turi mirti.
Kaip lapai, sprogstantys ant
žalio
medžio, –
vienam nukrintant, kitas išsprogsta, –
taip kūno ir kraujo kartos, –
vienai išmirštant, kita užgimsta.
Visi žmogaus darbai sudūlėja,
ir tas, kuris juos padarė, su jais
nebūtin nueina.

D. IŠMINTIES IEŠKOJIMAS IR PALAIMA

Išminčiaus laimė

Laimingas žmogus, kuris mąsto apie
Išmintį
ir protingai samprotauja:
kuris svarsto jos kelius savo širdyje
ir gilinasi į jos paslaptis,
vydamasis ją kaip žvalgas
ir tykodamas jos prie jos tarpdurių;
kuris žiūri į ją pro jos langus
ir klausosi prie jos durų;
kuris apsigyvena arti jos namų
ir įkala savo palapinės kuolelį
jos
pasieny;
kuris statosi palapinę šalia jos
ir gyvena kaip jos mielas kaimynas;
kuris pasidaro lizdą jos lapijoje
ir nakvoja jos šakose;
kuris randa pastogę nuo kaitros
jos
ūksmėje
ir jos garbėje randa sau namus.

Kas pagarbiai bijo VIEŠPATIES, tai darys,
ir kas laikosi Įstatymo,
ateis
pas Išmintį.
Ji išeis kaip motina jo pasitikti
ir tartum jauna nuotaka jį priims.
Penės jį supratimo duona
ir girdys jį išminties vandeniu.
Ja jis remsis ir neparpuls,
ja pasitikės ir nebus sugėdintas.
Jinai išaukštins jį virš jo bendrų,
atvers jam burną sueigoje.
Džiaugsmo ir džiugesio vainiką jis ras
ir amžiną vardą jis paveldės.
Neverti žmonės jos neįsigis
nei nusidėjėliai jos nematys.
Toli nuo nedorėlių ji laikosi,
melagiai niekad apie ją neprisimins.
Prastai skamba šlovės giesmė
nusidėjėlio lūpose,
nes ji nebuvo jam VIEŠPATIES
suteikta.
Juk išmintingųjų liežuviu šlovės
giesmė
turi būti tariama,
ir pats VIEŠPATS ją įkvepia.

Laisva valia ir atsakomybė

Nesakyk: “VIEŠPATS kaltas,
kad aš nusidėjau”, –
nes jis nedaro, ko nekenčia.
Nesakyk: “Jis mane paklaidino”, –
nes jam nusidėjėlių nereikia.
Visko, kas nedora, VIEŠPATS
nekenčia;
nė vienas to nenori,
kas
pagarbiai bijo Dievo.
Kai Dievas pradžioje žmogų
sukūrė,
jis davė jam galią laisvai pasirinkti.
Jei pasirenki, tu pajėgi laikytis
įsakymų
ir ištikimai vykdyti jo valią.
Jis padėjo prieš tave ugnį ir
vandenį;
tiesk ranką į tą, kurį tu pasirenki.
Prieš kiekvieną žmogų yra
gyvenimas ir mirtis,
ką žmogus pasirenka, tai
bus jam
duota.
Juk didi yra VIEŠPATIES išmintis;
jis galingas darbais ir regi visa.
Dievo akys regi visa, ką
jis yra
sukūręs,
jis supranta kiekvieną žmogaus
veiksmą.
Nė vienam jis nėra įsakęs
nedorai elgtis,
niekam jis nėra leidęs nusidėti.

Netrokšk turėti daug niekam tikusių vaikų
ir nesidžiauk nedorais
palikuonimis.
Nors ir daug jų būtų,
nesidžiauk
jais,
jeigu jie neturi pagarbios
VIEŠPATIES baimės.
Nepasitikėk jų ilgu gyvenimu,
nedėk vilčių į jų ateitį,
nes vienas gali būti geriau
už
tūkstantį
ir verčiau mirti bevaikiui,
negu turėti nedorų vaikų!
Juk per vieną protingą žmogų
miestas gali būti apgyvendintas,
bet per maištininkų klaną
jis
tampa tyrais.
Daug tokių dalykų mano akis yra
regėjusi,
ir dar daugiau mano ausis yra
girdėjusi.
Nusidėjėlių sueigoje užkuriama ugnis,
ir neklusnioje tautoje įsiliepsnoja
pyktis.
Jis neatleido senovės milžinams,
sukilusiems savo galybėje;
jis nepasigailėjo Loto kaimynų,
kurių įžūlumu jis bjaurėjosi;
jis neparodė gailestingumo
pasmerktai tautai,
išrautai iš šaknų už jų nuodėmes,
nei šešiems šimtams tūkstančių
pėstininkų,
žuvusių dėl jų širdies įžūlumo.

Net jei tebūtų buvęs tik vienas
kietasprandis,
nuostabu būtų, jei jis būtų
likęs
nenubaustas.
Juk gailestingumas ir pyktis
vienodai priklauso VIEŠPAČIUI, –
jis nebaudžia ir atleidžia,
bet ir
pyktį išlieja.
Didelis yra jo gailestingumas,
kaip ir jo bausmės rykštė, –
jis teisia žmogų, kiekvieną
pagal
jo darbus.
Nusidėjėlis neišsigelbsti pagrobtu
turtu,
o teisiojo vilties Dievas nepalieka
neišsipildžiusios.
Kas daro gera, turi savo atlygį,
kurį kiekvienas gauna pagal
savo darbus.
{ VIEŠPATS taip sukietino faraono širdį,
kad jis nepažino jo,
idant VIEŠPATIES darbai būtų
pažinti po dangumi.
Jo gailestingumas yra akivaizdus visai
kūrinijai.
o jo šviesa ir jo tamsa buvo
paskirstyta žmonijai.}

Nesakyk: “Pasislėpsiu nuo
VIEŠPATIES.
Kas danguje apie mane pagalvos?
Tarp tokios daugybės žmonių
nebūsiu pastebėtas,
nes kas aš tarp beribės kūrinijos?
Štai dangus ir dangaus aukštybės,
bedugnė ir žemė dreba jam
apsilankius.
Patys kalnai ir žemės pamatai,
vos jam pažvelgus, virpa ir dreba.
Apie mane jis nepagalvos;
kas rūpinsis manimi?
Jei nusidedu, jokia akis
manęs nemato;
jei visiškai slaptai esu neištikimas,
kas apie tai sužinos?
Kas jam pasako apie teisius darbus
ir ko aš galiu už juos tikėtis,

kai laikausi įsakymo?”
Tokios yra neišmanėlio
žmogaus mintys;
neprotingas ir suklydęs žmogus
kvailai galvoja.

Dieviškosios išminties atspindys kūrinijoje

Klausykis, mano vaike, ir
mokykis išminties,
brangink visa širdimi mano
žodžius.
Tiksliai paaiškinsiu auklėjimo
drausmę
ir rūpestingai perteiksiu žinojimą.

Kai pradžioje VIEŠPATS sukūrė savo
kūrinius
ir, juos sukurdamas, paskyrė
jiems užduotis,
visam laikui jis nustatė
jų valdas ir jų veiklą.
Jie nei išalksta, nei pavargsta,
jie niekad nenukrypsta nuo
savo
užduočių.
Niekad vieni su kitais nesistumdo
ir visad laikosi jo žodžio.
Tada VIEŠPATS pažvelgė į žemę
ir pripildė ją savo gėrybių.
Jos paviršių jis pripildė visokių
rūšių
gyvūnų,
ir jie turi į ją vėl sugrįžti.

VIEŠPATS žmogų sukūrė iš žemės,
ir jį vėl į žemę sugrąžina.
Jis davė jiems ribotą dienų skaičių,
bet suteikė galią valdyti viską
žemėje.
Jis apvilko juos jėga, panašia į savo, –
padarė juos pagal savo paveikslą.
Jis įdiegė jų baimę visiems
gyvūnams
ir leido jiems viešpatauti žvėrims
ir paukščiams.
{ VIEŠPATS davė jiems naudotis
penkiomis galiomis,
dalytis supratimu jiems buvo duota
kaip šeštoji
ir septintoji protas – jų galių
aiškintojas.}
Nuožiūrą ir liežuvį, ir akis,
ausis ir suprantančią širdį
davė
jiems.
Išminties ir žinojimo juos pripildė,
gera ir pikta jiems nurodė.
Kad parodytų savo darbų didybę,
į jų širdis jis įdiegė pagarbią

VIEŠPATIES baimę.
{ Jis davė jiems teisę
jo nuostabiais darbais amžinai
didžiuotis.}
Kad skelbtų jo nuostabius darbus
ir šlovintų jo šventąjį vardą.
Jis paklojo jiems žinojimą,
gyvenimo įstatymą kaip paveldą.
Jis sudarė su jais amžiną sandorą
ir apreiškė jiems savo įsakymus.
Jo didingą šlovę matė jų akys,
ir jo garbingą balsą girdėjo jų
ausys.
Jiems tarė: “Venkite viso,
kas
pikta!” –
ir davė kiekvienam jų įsakymus apie
artimą.
Jų keliai visad jam žinomi;
nuo jo akių jie negali būti paslėpti.
{ Jų keliai nuo pat jaunystės
veda
į pikta,
ir savo akmeninės širdies jie
nepajėgia
permainyti į jautrią širdį.}
Jis paskyrė valdovą kiekvienai
tautai,
bet Izraelis yra jo paties dalis.
{ Izraelį, kaip savo pirmagimį,
jis auklėja rykšte ir,
skirdamas jam savo meilės šviesą,
jo nepalieka.}
Visi jų darbai yra jam aiškūs
kaip saulė,
ir jo akys nuolat stebi jų kelius.
Jų nedorieji darbai nėra nuo jo
paslėpti,
ir visos jų nuodėmės įžeidžia
VIEŠPATĮ.
{  Bet VIEŠPATS yra geras ir pažįsta
savo kūrinius,
jų nesunaikina ir neapleidžia,
o verčiau jų pasigaili.}
Žmogaus išmalda yra jam
tartum antspaudo žiedas,
jis brangina žmogaus gerumą kaip
akies vyzdį.
Vieną dieną jis pakils ir jiems
atlygins, –
atmokės kiekvienam jų, kaip yra
užsitarnavę.
Tiems, kurie daro atgailą,
jis
leidžia grįžti
ir drąsina tuos, kurie yra netekę
vilties.

Raginimas grįžti – daryti atgailą

Grįžk pas VIEŠPATĮ,
palik
savo nuodėmes,
melskis jo Artume ir mažink savo
kaltes.
Gręžkis vėl į Aukščiausiąjį
ir
šalinkis nuodėmės,
nuoširdžiai nekęsk to, kuo
jis bjaurisi.
Kas giedos šlovės giesmes
Aukščiausiajam Hade,
jeigu jo negarbiname gyvi būdami?
Mirusių pasaulyje,
kaip
ir niekad nebuvusių,
nutyla šlovės giesmė, tik tie,
kurie yra gyvi ir sveiki,
šlovina VIEŠPATĮ.
Koks didelis yra VIEŠPATIES
gailestingumas –
jo atlaidumas pas jį grįžtantiems!
Nieko panašaus nerandama
tarp
žmonių,
nes joks žmogus nėra nemirtingas.
Argi yra kas už saulę šviesesnio?
Betgi ir ji gali užtemti.
Kokios tamsios tad kūno ir
kraujo mintys!
Dievui yra atsakingos dangaus
aukštybių galybės,
o mirtingieji – visi dulkės
ir
pelenai.

Dievo galybė ir gailestingumas

Amžinasis sukūrė visą pasaulį;
vien VIEŠPATS yra teisus,
{nėra kito, išskyrus jį.
Mažuoju savo rankos pirštu
jis valdo pasaulį,
visa jam paklūsta,
nes savo galybe jis yra karalius visų,
atskiriantis, kas šventa,
nuo
nešventa.}
Ką jis yra leidęs apsakyti jo
darbus,
ir kas gali ištirti jo didžius
veiksmus?
Kas gali išmatuoti jo didingą galybę
ar nupasakoti jo gailestingumo
darbus?
Neįmanoma žmogui nei juos
sumažinti, nei padidinti,
VIEŠPATIES stebuklų neįmanoma
permanyti.
Žmogus baigdamas vos tik pradeda
ir sustodamas vis dar yra suglumęs.

Kas yra žmogus ir ko jis vertas?
Gera ir pikta jis apima, kas tai?
Žmogaus gyvenimo dienų skaičius
yra didžiulis,
jei jis šimtą metų pasiekia.
Kaip jūros vandens lašas,
kaip smėlio grūdelis,
tokie yra tie keleri metai prieš
amžinybės dienas.
Užtat VIEŠPATS yra kantrus su
žmonėmis
ir apipila juos savo gailestingumu.
Jis mato ir žino, kad jų mirtis
skausminga,
užtat juo labiau jiems ir atleidžia.
Žmogus gali būti gailestingas savo
artimui,
bet VIEŠPATIES gailestingumas –
visiems žmonėms.
Juos pabara, auklėja, pamoko ir
susigrąžina,
kaip piemuo savo kaimenę.
Gailestingas tiems, kurie
nusilenkia jo drausmei
ir uoliai vykdo jo įsakus.

Reikia protingai elgtis

Mano vaike, neatmiešk savo gerų
darbų priekaištu
ir negadink savo dovanos piktais
žodžiais.
Argi nesumažina rasa deginančios
kaitros?
Taip ir žodis geriau už dovaną.
Argi iš tikrųjų žodis pranoksta dovaną?
Geras žmogus ir viena, ir
kita duoda.
Tik kvailas žmogus priekaištauja
prieš
duodamas;
šykštaus davėjo dovana nuliūdina
laukiančias akis.

Prieš kalbėdamas pasimokyk;
prieš ligą rūpinkis sveikata.
Ištirk save anksčiau,
negu
būsi teisiamas,
ir aplankymo metu rasi atleidimą.
Nusižemink anksčiau, negu susergi,
o kai esi nusidėjęs, daryk atgailą.
Tenekliudo tau niekas nedelsiant
vykdyti įžadą,
nelauk iki mirties,
kad
būtum nuo jo atleistas.
Prieš darydamas įžadą, pergalvok jį;
nebūk žmogumi, kuris
bando VIEŠPATĮ.
Pagalvok apie jo pyktį mirties
valandą
ir atlygio metą, kai jis nugręš
savo
veidą.
Kai visko apstu, atsimink
alkio
metą,
o turtingą dieną pagalvok
apie
neturtą ir skurdą.
Nuo ryto iki vakaro oras keičiasi;
visa greitai praskuba pro VIEŠPATĮ.

Išmintingas žmogus yra
visados atsargus;
kai visur pilna nuodėmės,
jis
vengia pikta.
Mokytas žmogus turėtų
mokyti išminties;
kas jos įgyja, turėtų skelbti
jos
šlovę.
Galį protingai kalbėti
turi parodyti savo išmintį,
rūpestingai skleisdami tinkamas
patarles.

Savitvarda

Nesek paskui savo geismus,
tvardyk savo geidulius.
Jeigu leidi sau patenkinti užgaidas,
jos padarys tave pajuoka tavo
priešams.
Neūžauk tenkindamas
akimirkos geismą,
nes dvigubai sunkus bus neturtas.
Netapk elgeta, puotaudamas
svetimais pinigais,
kai neturi nieko piniginėje.

Kas taip elgiasi, nebus turtingas; kas niekais laiko mažus dalykus,
palengva pražus.
Vynas ir moterys išveda iš kelio
protingus vyrus,
o žmogus, bendraujantis su
kekšėmis,
praras gėdos jausmą.
Puvimas ir kirmėlės jį apims,
ir praradęs gėdos jausmą žmogus
neteks gyvasties.

Kas kitais per greitai pasitiki,
tas
yra nerimtas,
o kas nusideda, sau pačiam
pakenkia.
Kam nedoras darbas teikia
malonumo, bus pasmerktas,
{bet kas atsispiria malonumams,
apvainikuoja savo gyvenimą.
Kas suvaldo liežuvį, gyvens be
barnių},
bet kas nekenčia paskalų,
patirs
mažiau pikta.
Niekados nekartok,
kas
tau buvo pasakyta,
ir iš to neturėsi jokio nuostolio.
Nei draugui, nei priešui
apie
tai nekalbėk;
niekam nepasakyk, nebent tai
nuslėpti būtų nuodėminga.
Juk kas tai išgirs, tavimi
nebepasitikės
ir ilgainiui ims tavęs nekęsti.
Ką nors girdėjai? Temiršta
tai su
tavimi.
Būk tikras, tavęs tai nesusprogdins!
Ką nors sužinojęs, kvailys kenčia
gimdymo skausmus
tartum kūdikį gimdanti moteris.
Kaip strėlė, įstrigusi žmogaus
šlaunyje,
taip smygso paskala kvailio
krūtinėje.

Įspėk savo draugą – galbūt jis to
dar
nėra padaręs;
o jei padarė, kad daugiau to
nedarytų.
Įspėk savo kaimyną – galbūt jis
to
dar nėra pasakęs;
o jei pasakė, kad daugiau to
nekartotų.
Įspėk savo draugą – dažnai tai gali
būti šmeižtas;
tikėti kiekvienu pasakojimu
neturėtumei.
Žmogus gali suklupti netyčiomis.
Kas nėra nusidėjęs liežuviu?
Paklausk savo kaimyną prieš jį
sudrausdamas, –
taip tu skaitysies su Aukščiausiojo
Įstatymu.

Kaip pažinti tikrą išmintį

{ Pagarbi VIEŠPATIES baimė yra kelias
į jo gerumą,
o išmintis laimi jo meilę.
VIEŠPATIES įsakymų žinojimas –
gyvastį teikiantis mokymas,
darantieji tai, kas jam patinka,
valgys vaisius nuo medžio
nemirtingumo.}
Visa išmintis yra pagarbi
VIEŠPATIES baimė;
visapusiška išmintis yra Įstatymo
vykdymas
{ir jo visagalybės supratimas.
Kai vergas savo šeimininkui sako:
“Nedarysiu to, ko tu nori”, –
nors jei vėliau tai ir darytų,
jis pykdytų tą, kuris jį išlaiko}.
Mokėti daryti pikta nėra išmintis,
ir nusidėjėlių patarimas nėra
protingas.
Esama apsukrumo, kuris yra
bjaurus,
yra ir kvailių, kurie nieko pikta
nedaro.
Geriau dievobaimingas žmogus maža
žinantis,
negu labai protingas, bet
laužantis Įstatymą.
Esama apsukrumo reiklaus,
bet
nesąžiningo, –
yra žmonių, išnaudojančių gerumą,
kad pasiektų savo.
Pasitaiko nedoras žmogus,
kuris dedasi širdgėlos prislėgtas,
bet jo vidus yra pilnas apgaulės.
Nuleidžia akis ir dedasi kurčias,
bet jei jo kaukės niekas nenuplėš,
jis tave išnaudos.
Nors jėgų stoka jį sulaiko nuo
nuodėmės,
jis, nepaisydamas to, radęs progą
padarys žalos.
Žmogus pažįstamas iš išvaizdos,
o protingas žmogus – veidu į veidą
susitikus.
Žmogaus apdaras, jo nuoširdus
juokas ir jo eisena
tau parodo, kas jis yra.

Protingo ir kvailo žmogaus elgesys

Įspėjimas kartais gali būti ne laiku,
ir tyla kartais gali apreikšti
protingą žmogų.
Kaip daug geriau įspėti,
negu erzintis iš pykčio!
Kas prisiima savo kaltę,
bus apsaugotas nuo nesėkmės.
Kaip eunuchas, mėginantis
išniekinti mergaitę,
toks yra žmogus, prievarta
verčiamas
daryti, kas teisinga.
Vienas žmogus tyli ir yra laikomas
išmintingu,
o kitas, būdamas plepus,
yra
nemėgstamas.
Vienas žmogus tyli,
nes
neturi nieko pasakyti,
o kitas tyli, laukdamas tinkamos
progos kalbėti.
Išmintingas žmogus tyli,
kol
ateina tinkamas laikas,
o kvailas pagyrūnas tinkamo laiko
nepastebi.
Kas per daug kalba,
sukelia koktumą,
o kas nori kitą nukalbėti,
bus
nekenčiamas.

Nelaimėje gali žmogui
glūdėti laimė,
ir nuostolis gali atnešti nelauktą
sėkmę.
Būna dovana, kuri tau neneša jokios
naudos,
būna ir dovana, kuri tau dvigubai
atlygina.
Būna nuostolių dėlei garbės,
esti žmonių, pakėlusių galvas iš
sunkių bėdų.
Būna, kad žmogus daug perka už mažą
kainą,
bet užmoka už tai septyneriopai.
Išmintingas žmogus keliais
žodžiais įgyja palankumą,
bet kvailieji savo meilikavimą veltui
švaisto.
Sukto žmogaus dovana nebus tau
naudinga,
nes jis laukia, kad atsilygintum
septyneriopai.

Jis mažai duoda, bet daug barasi,
pračiaupia burną, kaip miesto
šauklys.
Šiandien jis paskolina,
o
rytoj reikalauja grąžinti, –
iš tikrųjų toks žmogus yra šlykštus.
Kvailys sako: “Draugų neturiu.
Už mano gerus darbus niekas
nedėkoja”.
Visi, kurie valgo jo duoną,
turi
piktą liežuvį.
Kaip kiekvienas iš jo tyčiojasi,
ir
kaip dažnai!

Geriau ant grindinio paslysti negu
ant liežuvio;
užtat greitai ateina nedorėlių žūtis.
Kaip beskonis skanėstas yra
pasakojimas ne vietoje,
nuolat neišmanėlių kartojamas.
Patarlė iš kvailio lūpų negerbiama,
nes jis nepasako jos tinkama proga.

Būna, kad skurdas sulaiko
žmogų nuo nuodėmės;
užtat kai ilsisi, jis nejaučia
sąžinės graužimo.
Būna, kad žmogus iš gėdos
nusižudo
ar stumia save į pražūtį,
žiūrėdamas, ką kiti apie jį pamanys.
Būna, kad žmogus pažada draugui,
žiūrėdamas, ką jis apie jį pamanys,
ir be reikalo pasidaro sau priešą.

Melas yra bjauri, gėdą žmogui
daranti dėmė,
tačiau jis yra nuolat ant
neišmanėlių lūpų.
Geriau vagis negu nepataisomas
melagis,
tačiau abiejų likimas yra žūtis.
Melagio kelias veda į negarbę,
jo gėda nuolat jį lydi.

Išmintingas žmogus pranoksta kitus
savo žodžiais,
o protingas patinka didžiūnams.
Kas dirba žemę,
kaupia
savo pjūties derlių,
o kas patinka didžiūnams,
gali
atsilyginti už kaltę.
Paslaugos ir dovanos apakina
išmintingųjų akis;
kaip apynasris ant burnos,
jos
nutildo priekaištus.
Paslėpta išmintis ir nematomas lobis
–
kokia iš vieno ir kito nauda?
Geriau žmogus, slepiantis
savo
kvailumą,
negu tas, kuris slepia savo išmintį.

Reikia vengti nuodėmės

Mano vaike, nusidėjai?
Daugiau to nebedaryk,
bet prašyk atleidimo už savo
praeities nuodėmes.
Bėk nuo nuodėmės kaip nuo
gyvatės,
nes jeigu prisiartinsi prie
nuodėmės, ji tau įkąs.
Jos dantys – liūto dantys,
ji gali sunaikinti žmogaus gyvastį.
Kiekviena kaltė yra dviašmenis
kalavijas;
jos žaizda nepagydoma.

Smurtas ir įžūlumas išsekina
turtus;
taip bus nualinti išdidžiųjų namai.

Malda iš vargšo lūpų eina
tiesiai į Dievo ausį, –
jo nuosprendis nelūkuriuoja.
Kas nekenčia įspėjimo, eina
nusidėjėlio taku,
bet kas pagarbiai bijo VIEŠPATIES,
gailisi savo širdyje.
Sklandus kalbėtojas yra
plačiai žinomas,
bet protingas žmogus pastebi, kai
jis paslysta.

Kas stato namus kitų žmonių
pinigais,
tas panašus į žmogų,
renkantį akmenis savo kapo
kauburiui.
Nusikaltėlių gauja yra kaip
pakulų ryšulys;
jie gaus galą ugnies liepsnose.
Lygiais akmenimis grįstas
nusidėjėlių kelias,
bet jo gale yra Hado duobė.

Kas laikosi Įstatymo,
apvaldys
savo potraukius;
pagarbi VIEŠPATIES baimė yra
tobula išmintis.
Kas nėra sumanus,
negali būti išmokytas,
bet esti ir sumanumo,
kuris įneša
kartėlio.
Išminčiaus žinojimas yra
kaip
tvinstanti upė,
o jo patarimas kaip gyvybės
šaltinis.
Kvailio protas yra kaip
sukultas ąsotis, –
nebegali talpinti jokio mokslo.

Kai protingas žmogus girdi
prasmingą posakį,
jam pritaria ir prie jo kitą prideda;
kai lengvapėdis tai girdi,
jis pasijuokia iš jo ir atsuka jam
nugarą.
Kvailio plepėjimas yra kaip
našta
kelionėje,
bet protingo žmogaus kalbos
malonu klausytis.
Sueigoje ieškoma protingo
žmogaus nuomonės, –
į širdį imami jo žodžiai.

Kvailiui išmintis yra tarsi
namų
griuvėsiai,
bukapročiui mokslas yra padriki
tauškalai.
Neprotingam žmogui auklėjimas
yra pančiai ant kojų
ir kaip antrankiai ant jo dešinės.
Kvailys juokiasi visu balsu,
o išmintingas žmogus
kukliai
šypsosi.
Protingam žmogui auklėjimas
yra kaip auksinis papuošalas,
kaip apyrankė jam ant dešinės.

Kvailys skuba kelti koją į namus,
o gerai išauklėtas žmogus
kukliai laukia.
Neišauklėtas žmogus dirsčioja pro
tarpdurį į vidų,
o išauklėtas žmogus laukia lauke.
Nemandagu žmogui klausytis prie
durų;
išauklėtą žmogų apimtų gėda.

Plepių lūpos kartoja kitų žodžius,
bet išmintingųjų žodžiai
rūpestingai pasveriami.
Kvailių protas yra jų burnoje,
o išmintingųjų burna yra jų prote.
Kai nedoras žmogus keikia
savo
priešą,
iš tikrųjų jis keikia save patį.
Šmeižikas save patį juodina
ir yra kaimynų nekenčiamas.

Apie tingumą ir kvailumą

Tinginys yra panašus į
purviną akmenį;
tyčiodamiesi iš jo gėdos,
visi
švilpteli.
Tinginys yra kaip mėšlo luitas;
kas jį pakelia, nusiplauna rankas.

Nevykėlis sūnus yra tėvo gėda,
o {nevykusi} duktė užtraukia
nešlovę.
Protinga duktė praturtins
savo
vyrą,
o begėdė yra tėvo širdgėla.
Įžūli mergina yra gėda savo
tėvui ir vyrui;
abudu jos išsižada.

Daina gedulo metu yra
netinkamas poelgis,
bet {rykštės} pyla ir drausmė visad
yra išmintis.
{ Vaikai, kurių auklėjimas veda į
sveiką gyvenimą,
paslepia kuklią savo tėvų kilmę.
Vaikai, pasipūtę ir šiurkščiai
išdidūs,
suteršia savo šeimos kilmingumą.}
Mokyti kvailį – tai kaip
klijuoti sudužusį puodą,
ar drumsti saldžiai miegančio
žmogaus ramybę.
Kas kalbasi su kvailiu,
kalbasi su snaudaliumi,
nes pokalbio gale šis paklaus: “Kas
tad atsitiko?”
Verk mirusiojo, nes užgeso
jo
šviesa;
verk kvailio, nes jį paliko protas.
Mirusiojo verk mažiau, nes
jis ilsisi ramybėje;
blogesnis už mirtį yra kvailio
gyvenimas.
Gedulas mirusio tęsiasi septynias
dienas,
o kvailių ar nedorėlių – visą jų
gyvenimą.

Su kvailu žmogumi daug nekalbėk,
su šiurkščiu žmogumi
nesibičiuliauk.
Saugokis jo, kad nepatektum į bėdą
ir nebūtum apdrabstytas,
kai
jis ims purtytis.
Šalinkis jo ir turėsi ramybę,
niekad nereikės kęsti apmaudo per jo
beprotystę.
Kas yra sunkesnis už šviną? –
Kas gi kitas, jeigu ne tas,
kurio
vardas – “Kvailys”?
Smėlio, druskos ir geležies luitas
yra mažesnė našta,
negu
kvailas žmogus.

Kaip medinės sijos,
tvirtai įręstos į pastatą,
neišjudina žemės drebėjimas;
taip širdis, apsisprendusi po
rimtų svarstymų,
pervartos metu nebus palaužta
baimės.
Širdis, kuri remiasi protingu
samprotavimu,
yra tarsi sieną išlyginantis tinkas.
Tvoros atviroje aukštumoje
nebus atsparios vėjui;
baili širdis su kvailio ryžtu
nebus atspari baimei.

Draugystė

Užgauk akį, išspausi ašarų,
užgauk širdį, apreikši jos jausmus.
Kas meta akmenį į paukščius, juos
nuveja,
kas įžeidžia draugą, sunaikina
draugystę.
Net jeigu pakeltum kalaviją
prieš
draugą,
nenustok vilties, nes yra kelias
atgal.
Jeigu atvertum burną prieš
savo
draugą,
nesirūpink, gali susitaikyti.
Betgi nuo įžeidimo, nuo įžūlumo
ir paslapčių atskleidimo ar
pasalaus smūgio –
tais atvejais – pabėgs kiekvienas
draugas.

Laimėk kaimyno pasitikėjimą, kai
jis skursta,
kad galėtumei drauge su juo
džiaugtis jo gerove.
Būk jam ištikimas nelaimės metu,
kad galėtumei su juo dalytis jo
paveldu.
Kaip pirma liepsnų iš krosnies kyla
garai ir dūmai,
taip įžeidimas eina prieš kraujo
išliejimą.
Nesigėdysiu priglausti bičiulį bėdoje
ir nuo jo nesislėpsiu.
Bet jeigu per jį man kas pikta
atsitiktų,
tai išgirdę, visi jo saugosis.

Malda

Kas apsaugos mano burną
ir tvirtai užantspauduos mano lūpas,
kad per jas nenupulčiau
ir mano liežuvis
manęs nepražudytų?

VIEŠPATIE, Tėve ir mano gyvenimo Valdove,
nepalik manęs jų užgaidoms
ir neleisk man per jas nupulti!
Kas laikys paruoštą botagą
mano
mintims
ir drausmės rykštę mano širdžiai,
kad nereikėtų gailėtis manęs
klystančio
ir neliktų nepastebėtos mano
nuodėmės?
Tuomet mano klaidų nepadaugėtų
ir mano nuodėmių nesusikauptų;
tuomet neparpulčiau prieš
savo
priešininkus
ir nedžiūgautų dėl to mano priešas.
VIEŠPATIE, Tėve ir mano
gyvenimo Dieve,
neleisk man turėti išpuikėlio akių,
atitolink nuo manęs pikto geismą.
Teneapima manęs nei noras
apsiryti, nei geiduliai,
teneužvaldo manęs gėdingi norai.

Liežuvio valdymas

Klausykitės, mano vaikai,
pamokymo apie kalbėjimą,
nes kas jo laikosi, nepateks
į
pinkles.
Nusidėjėlis sugaunamas jo paties
lūpomis;
suklumpa jomis keikūnas ir
akiplėša.
Nepratink savo burnos prisiekinėti
nei be reikalo Šventojo vardą tarti.
Juk kaip nuolat prižiūrimas
vergas nebus be randų,
taip žmogus, nuolat prisiekinėjantis
ir tariantis Vardą,
niekad nebus apvalytas nuo
nuodėmės.
Kas dažnai prisiekia,
kaupia sau
kaltę;
rykštė nepaliks jo namų.
Jei neteisingai prisiekia,
užsitraukia kaltę;
o jei nepaiso savo įsipareigojimo,
dvigubai nusideda.
Jei kreivai prisiekia, negali būti
pateisintas,
ir jo namai neatsigins negandų.

Yra žodžių, kurie nusipelno
mirties;
tegu jie niekad nebūna girdimi
Jokūbo pavelde!
Juk tokie žodžiai yra svetimi
pamaldiems žmonėms:
nuodėmėje jie niekad nesivolios.
Neleisk savo burnai apsiprasti su
storžieviška kalba,
nes joje glūdi nuodėmingi žodžiai.
Atsimink savo tėvą ir motiną,
kai sėdi tarp didžiūnų,
kitaip gali jų akivaizdoje užsimiršti
ir elgtis kaip kvailys iš blogo

įpročio,
paskum norėtum, kad verčiau
nebūtumei gimęs,
ar keiktum savo gimimo dieną.
Kas yra įpratęs vartoti
keiksmažodžius,
nesudrausmins savęs per visą savo
gyvenimą.

Dvi žmonių rūšys gausina
nuodėmes,
o trečioji užsitraukia pyktį.
Deganti aistra yra liepsnojanti
ugnis –
neužgesinama, kol visiškai
neperdega;
žmogus, atsidavęs gašlumui
su giminėmis, –
niekad nesiliaus, kol ta ugnis jo
nesudegins.
Ištvirkėlis, kuriam kiekviena
duona saldi, –
niekad nesiliaus, kol nenumirs.

Ištvirkavimas

Žmogus, išniekinantis savo
vedybinį guolį,
sako sau: “Kas gali mane matyti?
Tamsa mane supa, sienos mane
slepia.
Niekas manęs nemato. Kam
gi man rūpintis?
Aukščiausiasis mano nuodėmių
neatsimins”.
Jo baimė ribojasi žmonių akimis,
ir jis nesupranta, kad VIEŠPATIES
akys
yra dešimt tūkstančių kartų
šviesesnės už saulę,
mato visus žmogaus kelius
ir įžvelgia į slapčiausius užkampius.
Tas, Kuris pažįsta kūrinius
dar
prieš jų buvimą,
pažįsta juos visus ir tada,
kai
jie buvo sukurti.
Toks žmogus bus apkaltintas
miesto gatvėse;
ten, kur mažiausiai įtars,
jis
bus sugautas.

Svetimautoja

Taip yra ir moteriai,
kuri
neištikima savo vyrui
ir apdovanoja jį įpėdiniu,
savo
sūnumi iš svetimo.
Juk visų pirma ji nepakluso
Aukščiausiojo Įstatymui;
antra, ji nusikalto savo vyrui;
trečia, savo palaidu elgesiu
nusikalto svetimavimu
ir pagimdė kito vyro vaikus.
Ji pati bus atvesta į
bendruomenės sueigą,
ir jos vaikai turės dėl to kentėti.
Jos vaikai neįleis šaknų,
ir jos šakos neduos vaisių.
Ji paliks prakeiktą atminimą,
ir jos gėda niekad nebus ištrinta.

Taip visi ją pergyvenusieji supras,
kad nėra nieko geresnio už
pagarbią VIEŠPATIES baimę
ir nieko saldesnio už klusnumą
VIEŠPATIES įsakymams.
{ Dievo sekimas – neša didelę garbę;
ir būti jo priimtam reiškia ilgą
gyvenimą.}

E. IŠMINTIES ŠLOVĖ

Išminties šlovės giesmė

Išmintis pati gieda savo
šlovės giesmę
ir savimi didžiuojasi savo tautoje.
Aukščiausiojo bendrijoje
atveria burną
ir didžiuojasi jo Galybių artume:
“Išėjau iš Aukščiausiojo burnos
ir tarsi migla apdengiau žemę.
Gyvenau dangaus aukštybėse,
ir mano sostas buvo debesies
stulpe.
Apėjau dangaus skliautą pati viena
ir išvaikščiojau bedugnės gelmes.
Valdžiau jūros bangas ir visą žemę,
visas tautas ir gentis.
Visur ieškojau poilsio vietos,
kurioje turėčiau gyventi.

Tada Visatos Kūrėjas davė man savo
įsakymą,
ir mano Kūrėjas parinko vietą mano
padangtei,
tardamas: ‘Jokūbe turi statytis
buveinę,
Izraelyje turi turėti savo paveldą’.
Pradžioje, prieš visus amžius,
jis mane sukūrė,
ir per visus amžius nenustosiu būti.
Šventojoje Padangtėje jam tarnavau
ir tada Zione užėmiau savo vietą.
Taip mieste, kurį jis myli,
man davė poilsio vietą, –
Jeruzalėje yra mano valda.
Įleidau šaknis garbingoje tautoje,
VIEŠPATIES dalyje yra mano
paveldas.

Išaugau kaip kedras Libane,
lyg kiparisas ant Hermono kalno.
Išaugau kaip palmė En-Gedyje,
lyg oleandrų krūmai Jeriche;
kaip dailus alyvmedis lygumoje,
išaugau lyg platanas prie vandens.
Kvepėjau kaip cinamonas ar
sotvaras
ir lyg rinktinė mira skleidžiau
savo
malonų kvapą;
kaip galbanas, onychai ir
mastikmedžio derva –
tarsi smilkalų kvapas Padangtėje.
Skleidžiau savo šakas kaip
terebintas,
taip garbingos ir dailios yra
mano
šakos.
Kraunu dailius pumpurus kaip
vynmedis,
ir mano žiedai duoda garbingų ir
gausių vaisių.
{ Gimdau kilnią meilę, pagarbą ir šventą
viltį;
būdama amžina, esu duota
visiems savo vaikams –
tiems, kurie yra jo paskirti.}
Ateikite pas mane visi,
kurie
manęs trokštate,
valgykite iki soties mano vaisių.
Atsiminti mane yra saldžiau
už medų,
geriau turėti mane,
negu
medaus korį.
Kas mane valgo,
labiau
manęs alksta,
kas mane geria,
labiau
manęs trokšta.
Kas manęs klauso, niekais nenueis,
kas elgiasi, kaip aš liepiu,
niekad nenusidės”.

Išmintis ir Dievo žodis

Visa tai yra Aukščiausiojo –
Dievo
– Sandoros knyga,
Įstatymas, kurį mums Mozė davė
kaip paveldą Jokūbo bendrijai.
{ Nepavark stengdamasis su
VIEŠPATIES pagalba,
būk arti prie jo, kad jis tave
pastiprintų.
Vien tik visagalis VIEŠPATS tėra
Dievas,
be jo, nėra kito Gelbėtojo.}
{Įstatymas} yra sklidinas išminties,
kaip Pišonas {vandens}
ir kaip Tigris pirmųjų vaisių metu.
Jis išsilieja supratimu
kaip Eufratas {vandeniu}
ir kaip Jordanas pjūties metu.
Jis patvinsta žinojimu
kaip Nilas {vandeniu}
ir kaip Gihonas vynuogių
rinkimo metu.
Pirmasis žmogus išminties
niekad gerai nepažino,
nepasiseks nei paskutiniam jos
suprasti.
Gilesnės už jūrą yra jos mintys,
o jos patarimai – gilesni už
didžiąją bedugnę.

Nūnai aš kaip upelis iš jos srovės,
tekinantis vandenį į sodą,
sau tariau: “Palaistysiu savo sodą
ir priliesiu savo gėlių lysves”.
Nuostabu, šis mano upelis
tapo
upe,
o tada ši mano srovė – jūra.
Vėl siųsiu savo pamokymą
kaip
ryto aušrą
ir skleisiu jo šviesą toli.
Vėl išliesiu mokymą kaip
pranašystę
ir paliksiu jį ateinančioms kartoms.
Žiūrėkite, aš netriūsiau vien tik sau,
bet visiems, kurie ieško išminties.

Patarlės

Trys dalykai mane džiugina,
nes jie yra malonūs VIEŠPAČIUI ir
žmonėms:
darna tarp brolių ir seserų,
bičiulystė tarp kaimynų
bei žmonos ir vyro abipusė meilė.
Trijų rūšių žmonės yra man
nepakenčiami,
jų gyvenimo būdu iš tikrųjų
bjauriuosi:
beturtis, kuris puikuojasi,
turtuolis, kuris meluoja,
ir senas ištvirkėlis, kuris svetimauja.

Jeigu netaupei nieko jaunystėje,
kaipgi gali rasti ką nors savo
senatvėje?
Kaip pritinka žilai galvai
sveikas sprendimas
ir žmonėms, atėjusiems į metus, –
žinoti, kaip patarti!
Kaip pritinka seniems išmintis,
o garbingo amžiaus žmonėms
supratimas ir protingumas!
Senyvo amžiaus žmonių vainikas
yra plati patirtis,
o jų garbė – pagarbi VIEŠPATIES
baimė.

Galiu suskaičiuoti širdimi devynis,
kuriuos vadinčiau laimingais,
o dešimtąjį mano liežuvis skelbia:
laimingas, kas džiaugiasi savo
vaikais
ir kas patiria savo priešų žūtį.
Laimingas, kas gyvena su
protinga žmona
ir kas nearia jaučiu ir asilu
viename junge.
Laimingas, kas nenusideda liežuviu
ir kas netarnauja žemesniam
už save.
Laimingas, kas randa draugą
ir kas kalba atidiems klausytojams.
Koks laimingas žmogus, kuris
randa išmintį!
Bet niekas nėra laimingesnis
už žmogų,
kuris pagarbiai bijo VIEŠPATIES!
Pagarbi VIEŠPATIES baimė
pranoksta viską;
su kuo galima lyginti žmogų, kuris
ją turi?
{ Pagarbi VIEŠPATIES baimė yra pradžia jo
meilės,
o tikėjimas – pradžia jo
ištikimybės.}

Nors ir kokia būtų žaizda,
kad
tik ne širdies!
Nors ir koks būtų piktumas, kad
tik ne moters!
Nors ir kokia būtų kančia, kad
tik ne
kančia nuo tų,
kurie nekenčia!
Nors ir koks būtų kerštas,
kad
tik ne kerštas priešų!
Nėra stipresnių nuodų už
gyvatės nuodus,
nėra didesnio pykčio už moters pyktį.

Verčiau su liūtu ir slibinu gyvenčiau,
negu su pikta moterimi.
Moters piktumas pakeičia jos
išvaizdą
ir padaro ją kaip apkartusią mešką.
Kai jos vyras sėdasi prie stalo
su
kaimynais,
jis negali susilaikyti nuo karčių
atodūsių.

Moters piktumui neprilygsta joks
kitas piktumas;
teištinka ją nusidėjėlio likimas!
Kaip kopimas smėlėtu šlaitu
senoms kojoms,
taip besiplūstanti žmona tyliam
vyrui.
Nebūk moters grožio apgautas,
netrokšk moters dėl jos turtų.
Būna pykčio, įžūlumo ir
didelės gėdos,
kai žmona turi išlaikyti savo vyrą.
Apkartusi širdis, niūrus veidas,
širdgėla –
visa ateina iš piktos žmonos.
Nuleistos rankos, drebantys keliai –
nuo vyrui laimės neteikiančios
žmonos.
Nuodėmė prasidėjo su moterimi,
per ją visi mirštame.
Neleisk vandeniui išsilieti
ir piktai žmonai liežuvio paleisti.
Jeigu ji nesielgia, kaip tu liepi,
atskirk ją nuo savęs.

Laimingas geros žmonos vyras, jo gyvenimo dienos bus
dvigubai pailgintos.
Sumani žmona neša džiaugsmą savo
vyrui,
ramus ir visapusiškas yra jo
gyvenimas.
Gera žmona yra didelė dovana,
skirta žmogui, kuris pagarbiai bijo
VIEŠPATIES.
Nesvarbu koks jis būtų – turtingas
ar vargšas –
jo širdis yra pilna džiaugsmo
ir jo veidas visados linksmas.

Man širdis dreba nuo trijų dalykų,
o nuo ketvirto krūpčioju iš baimės:
nuo viešo apšmeižimo, nuo
minios teismo
ir melagingo apkaltinimo –
visi šie yra blogiau už mirtį.
Bet pavyduliaujanti žmona
yra ir sielvartas, ir skausmas, –
o aštrus liežuvis – kaip anie
trys kartu.
Bloga žmona yra blogai
pakinkytas jaučių jungas;
tokią vesti – tai apglėbti skorpioną.
Girta žmona sukelia didelį pyktį;
savo gėdos paslėpti ji negali.
Palaida žmona išsiduoda
įžūliais žvilgsniais;
ją pažinsi iš akių vartymo.

Griežtai valdyk savavalę dukterį,
kad, pajutusi laisvę,
ja
nepasinaudotų.
Prižiūrėk jos akiplėšiškus žvilgsnius
ir nenustebk, jei ji tau nepaklus.
Kaip ištroškęs keleivis išsižioja
ir
geria
bet kokį užtiktą vandenį,
taip ji sėsis priešais kiekvienos
palapinės kuolelį
ir savo strėlinę atvers kiekvienai
strėlei.

Maloni žmona džiugina savo vyrą,
jos išmonė gaivina jo sąnarius.
Tyli žmona – VIEŠPATIES dovana,
brangesnio nėra nieko kaip
jos
savitvarda.
Kukli žmona yra dvigubai maloni,
jos drovumo negali atsverti
jokios
svarstyklės.
Kaip graži tekanti saulė
VIEŠPATIES danguje,
lygiai taip gera žmona tvarkingoje
šeimoje.
Kaip šviesi šventosios
žvakidės šviesa,
lygiai taip gražus veidas ant
grakštaus liemens.
Kaip auksiniai šulai ant
sidabrinių papėdžių,
taip lygiai jos gražios kojos ant
tvirtų
padų.

{ Mano vaike, saugok sveiką savo
jaunystės žydėjimą,
neatiduok savo jėgų svetimiems.
Išsirink iš viso krašto vešlų lauką
ir apsėk jį savo sėkla,
pasitikėdamas savo gera kilme.
Taip tavo palikuonys klestės ir,
pasitikėdami savo gera kilme, taps
stiprūs.
Moteris, samdyta už pinigus, yra
laikoma spjūviu,
o ištekėjusi moteris – mirties
bokštu savo meilužiams.
Nedora žmona skiriama
nusižengėliui kaip likimas,
o dora moteris – tam, kuris
pagarbiai bijo VIEŠPATIES.
Begėdė moteris visados elgiasi
gėdingai,
o drovi duktė varžysis net
savo
vyro.
Maištinga moteris bus laikoma kale,
o moteris,
turinti gėdos jausmą,
pagarbiai
bijos VIEŠPATIES.
Moteris, gerbianti savo vyrą,
atrodys visiems išmintinga,
o moteris, kuri išdidžiai
savo
vyrą paniekina,
bus žinoma visiems kaip nedora.
Laimingas yra geros žmonos vyras;
kiekvieni jo gyvenimo metai bus
dvigubi.
Barni ir rėksnė žmona yra
kaip mūšio trimitas,
šaukiantis pulti.
Kas tik priima tą iššūkį,
visą gyvenimą praleis karo
audroje.}

Įvairūs įspėjimai

Dėl dviejų dalykų liūdi
mano
širdis,
o dėl trečio apima mane pyktis:
dėl turtingo žmogaus,
tapusio
skurdžiumi,
dėl protingų žmonių,
kurie nieku
laikomi,
ir dėl žmogaus, nusigręžusio
nuo teisumo į nuodėmę, –
jį VIEŠPATS paruoš kalavijui!
Sunku pirkliui išlikti doram
ir prekiautojui išvengti
nuodėmės.

Daugelis yra nusidėję, ieškodami sau naudos,
žmonės, norintys tapti turtingi,
nugręš akis.
Kaip pleištas, įkaltas tvirtai
į
plyšį tarp akmenų,
nuodėmė yra įsispraudusi tarp
pardavimo ir pirkimo.
Jei žmogus nesilaiko tvirtai
pagarbios VIEŠPATIES baimės,
jo namai bus greit sugriauti.

Sijojant rėčiu, atsiskiria pelai;
žmogui kalbant, atsiskleidžia
jo ydos.
Krosnis išmėgina puodžiaus
molinius indus;
žmogus ištiriamas pokalbiu.
Medžio vaisiai atskleidžia,
kaip
juo buvo rūpintasi,
žmogaus kalba parodo jo
širdies polinkius.
Negirk nė vieno, kol neišgirdai jo
kalbant,
nes tik tuomet žmonės yra
išmėginami.

Jei trokšti teisumo, pasieksi jį
ir apsivilksi juo lyg garbingu
drabužiu.
Paukščiai suka lizdus su
panašiais į save,
ir ištikimybė apsistoja pas tuos,

kurie ja gyvena.
Liūtas tyko grobio iš pasalų,
ir nuodėmė taip daro su nedorėliais.

Visad išmintingi yra teisiojo
pokalbiai,
o kvailys keičiasi kaip mėnulis.
Kvailų žmonių būrelyje ilgai
neužtruk,
o tarp išminčių būk ir būk.
Kvailųjų šneka yra atstumianti,
o jų kimus juokas atkarus
savo
nuodėmingu smagumu.
Nuo jų keiksmų ir priesaikų
pilnos šnekos
žmogui stojasi plaukai ant galvos,
o nuo jų kivirčų kiti turi ausis
užsikimšti.
Išdidžiųjų barniai baigiasi
kraujo išliejimu,
o jų keikimasis nepakeliamas
ausims.

Nuoširdumas

Kas išduoda paslaptį,
netenka
pasitikėjimo, –
artimo draugo jis niekad neras.
Brangink draugą ir būk jam
ištikimas;
jeigu išduosi jo paslaptį,
nebesekiok jo.
Juk kaip žmogus sunaikina
savo
priešą,
taip tu sunaikinai draugystę su
savo
artimu.
Kaip paleidi paukštį nuskristi nuo
rankos,
taip pametei savo artimą ir
daugiau jo nebepagausi.
Neik jam iš paskos, nes jis per toli, –
jis ištrūko lyg gazelė iš spąstų.
Juk žaizdą galima aptvarstyti,
po barnio įmanoma susitaikyti,
bet kas išdavė paslaptį, tam nėra
vilties.

Veidmainiškas elgesys

Kas suktai merkia akį,
taisosi daryti žalą,
ir kas tokį pažįsta,
atokiai nuo jo laikysis.
Į akis jis saldžiai šneka
ir gėrisi tavo žodžiais,
bet vėliau jis pakeičia savo
laikyseną
ir tavo žodžiais pakiš tau koją.
Daug ko esu nekentęs, bet
nieko taip labai kaip jo;
net VIEŠPATS jo nekenčia!
Kas meta akmenį tiesiai į viršų,
meta jį sau ant galvos,
o klastingas smūgis atveria
daug
žaizdų.
Kas kitam duobę kasa, pats į
ją įpuls,
kas spendžia spąstus,
pats bus
jais pagautas.
Kas daro pikta, pats nuo jo
nukentės,
ir nežinos, iš kur jam tai ateina.
Pajuoka ir plūdimasis yra
išpuikėlio žymė,
bet kerštas jo tykoja lyg liūtas.
Kas džiaugiasi teisiųjų nupuolimu,
pateks į spąstus,
ir sielvartas juos sunaikins
prieš
jų mirtį.

Apmaudas

Apmaudas ir pyktis – šie taip pat
yra
bjaurūs dalykai,
tik nusidėjėlis laiko juos apsiglėbęs.

Kurie keršija, patirs VIEŠPATIES kerštą,
nes jis atsimena tiksliai jų
nuodėmes.
Atleisk savo artimui už padarytą
skriaudą,
tuomet, kai melsies,
nuodėmės bus tau atleistos.
Argi galėtų žmogus puoselėti pyktį
ant artimo
ir laukti iš VIEŠPATIES išgydymo?
Argi atsisakytų žmogus atleisti į
save
panašiam,
tačiau ieškotų savo nuodėmių
atleidimo?
Jei žmogus, būdamas tik trapus,
puoselės pyktį,
kas atleis jam nuodėmes?
Atsimink savo paskutines dienas,
atmesk nesantaiką;
atsimink mirtį bei supuvimą
ir būk ištikimas jo įsakymams!
Atsimink įsakymus ir neširsk ant
artimo;
atsimink Aukščiausiojo Sandorą ir
atleisk kaltę!

Barniai

Susilaikyk nuo rietenų,
sumažės tavo nuodėmės,
nes priekabus žmogus sukelia
kivirčą,
o nusidėjėlis suardo draugystes
ir tarp taikingų žmonių pasėja
nesantaiką.
Kuo daugiau malkų, tuo
didesnė bus ugnis,
kuo didesnis užsispyrimas,
tuo
labiau didės kivirčas;
kuo didesnė žmogaus jėga,
tuo
didesnė bus jo rūstybė,
kuo didesni jo turtai, tuo
didesnis bus jo pyktis.
Sakai ir derva padeda ugniai
įsiliepsnoti,
o primygtiniai kivirčai veda į
kraujo liejimą.

Liežuvis

Jeigu puti žariją, ji įsiliepsnoja,
jeigu į ją spjauni, ji užgęsta.
Betgi viena ir kita išeina iš
tavo
burnos!
Tebūna prakeikti apkalbinėtojas
ir
dviliežuvis,
nes jie suardo ramybę ne vienam.
Šmeižtas sukrėtė daugelį
ir išblaškė kaip bėglius po
svetimas šalis;
jis sunaikino įtvirtintus miestus
ir išardė didžiūnų rūmus.
Šmeižtas išvarė sumanias
moteris iš namų
ir iš jų atėmė jų triūso vaisius.
Kas kreipia dėmesį į šmeižtą,
neturės nei poilsio,
nei galės gyventi ramybėje.
Botago kirtis padaro randą,
bet liežuvio kirtis sutrupina kaulus.
Daug yra kritę nuo aštraus kalavijo,
bet ne tiek, kiek yra kritusių nuo
liežuvio.
Laimingas, kas yra nuo jo
apsaugotas, –
kas nėra patyręs jo pykčio,
kas nėra nešęs jo jungo
ir kas nėra buvęs jo pančiuose.
Juk jo jungas yra geležies jungas,
o jo pančiai – vario pančiai!
Baisi yra mirtis, kuria jis ištinka,
palyginti su ja net Hadas
nebaugina.
Jis neturi galybės tarp teisiųjų;
jo liepsnoje jie nebus sudeginti.
Kas nusigręžta nuo VIEŠPATIES, taps
liežuvio aukomis,
kai jis tarp jų degs neužgesinamai!
Jis mesis ant jų lyg liūtas,
draskys juos į gabalus lyg leopardas.
a Kaip aptveri savo nuosavybę
erškėčiais,
b taip padaryk savo burnai duris su
skląsčiu.
b Kaip užantspauduoji savo sidabrą ir
auksą,
a taip pasverk savo žodžius
svarstyklių svarsčiais.
Saugok savo liežuvį, kad
nesukluptum
ir netaptum auka iš pasalų
tykojančio priešo.

Paskolos

Kas savo artimui skolina,
gailestingai elgiasi,
kas tiesia pagalbos ranką,
laikosi įsakymų.
Skolink savo artimui, kai jis varge,
laiku grąžink paskolą, paimtą iš
savo
artimo.
Laikykis savo žodžio, būk
sąžiningas artimui,
ir visados turėsi, ko tau reikia.
Daugelis skolininkų prašo paskolos,
o vėliau apsunkina jiems
padėjusius žmones.
Kai skolinasi, jis bučiuoja
skolintojui ranką
ir pagarbiai kalba apie jo turtą.
Bet, atėjus laikui sugrąžinti,
jis uždelsia, teisinasi ir prašo

daugiau laiko.
Net jei jis ir gali grąžinti,
jo skolintojas pajėgs atgauti
vos
pusę,
ir tai laikys radiniu.
Bet jei jis negali grąžinti, –
skolininkas išviliojo iš skolintojo
pinigus,
ir be jokio reikalo skolintojas
įsigijo
priešą.
Skolininkas atmokės jam
keiksmais bei priekaištais
ir, užuot pagerbęs, išplūs.
Daugelis atsisako skolinti
ne iš
širdies kietumo,
bet iš baimės būti be reikalo
apgautiems.

Išmalda

Nepaisydamas to,
būk
dosnus vargšui;
neversk jo tavo išmaldos laukti.
Pagal įsakymą padėk beturčiui,
nepavaryk jo skurstančio
tuščiomis rankomis.
Naudok savo pinigus broliui
ar bičiuliui,
neslėpk jų rūdyti po akmeniu.
Kaupk savo lobį pagal
Aukščiausiojo įsakymus,
ir turėsi daugiau naudos,
negu
iš aukso.
Krauk išmaldą savo ižde, –
ji išgelbės tave nuo visa pikta.
Geriau už tvirtą skydą ar
sunkią ietį
ji kovos už tave su priešais.

Užstatas

Geras žmogus laiduoja už
savo
artimą,
ir tik begėdis norėtų jį apgauti.
Neužmiršk savo laiduotojo gerumo,
nes už tave jis savo gyvastį užstatė.
Nedorėlis nesirūpina laiduotojo
nuosavybe,
nedėkingas žmogus užmiršta savo
geradarį.
Laidavimas yra pražudęs daugelį
pasiturinčių žmonių
ir blaškęs juos, kaip mėto jūros
bangos;
įžymius žmones yra iš namų
išvaręs
ir išsiuntęs juos klajoti po
svetimus kraštus.
Nusidėjėlis per laidavimą
įkrinta į bėdą;
kas per daug įsipareigoja,
įsivelia į ieškinius.
Laiduok už artimą pagal savo
išgales,
bet žiūrėk, kad pats neįpultum į
skurdą.

Taupumas

Pirmutinės reikmės žmogaus
gyvenime
yra vanduo, duona ir drabužis;
taip pat ir pastogė,
kad
turėtų užuovėją.
Geresnė vargšo buitis savo
saugioje pastogėje,
negu prabangios puotos tarp
svetimų.
Mažai ar daug turėtum,
pasitenkink tuo, ką turi,
kad nereikėtų klausytis priekaištų,
reiškiamų veltėdžiui.
Liūdnas gyvenimas eiti iš namų į
namus,
nes kur esi svečias,
ten
negali burnos atverti.
Toks svečias nesulauks padėkos už
taurių pripildymą;
be to, girdėsi šiuos šiurkščius
žodžius:
“Eikš šen, atėjūne! Parenk stalą!
Paduok man valgyti, ką
turi po
ranka!
Pradink, atėjūne, nes atėjo
garbingas svečias!
Mano brolis atėjo į svečius,
man
reikia kambario!”
Skaudu išauklėtam žmogui
būti
apšauktam veltėdžiu
ir pakelti skolintojų įžeidimą.

Vaikų auklėjimas

Kas myli savo vaiką,
plaks jį dažnai,
kad galėtų juo džiaugtis, kai užaugs.
Kas elgiasi griežtai su savo sūnumi,
iš jo turės naudos
ir girs jį savo pažįstamiems.
Kas auklėja savo vaiką,
kelia
priešams pavydą,
o savo bičiuliams pasididžiavimą.
Net po savo mirties, tėvas
neatrodys miręs,
nes palieka po savęs savo atvaizdą.
Gyvas būdamas, jis mato
jį bei
džiaugiasi
ir net mirdamas neliūdi.
Savo priešams jis palieka
keršytoją už skriaudas,
o bičiuliams atlygintoją už gerumą.

Kas lepina savo vaiką, turės
tvarstyti žaizdas
ir kentės širdies skausmą su
kiekviena aimana.
Neišjodinėtas arklys yra aikštingas,
nežabojamas sūnus užauga
maištingas.
Lepink savo vaiką,
jis
įvarys tau klaiką;
pataikauk jam, jis durs tau į širdį.
Nejuokauk, kad nereikėtų
tau
su juo kentėti
ir galų gale griežti dantimis.
Neleisk jam laisvai elgtis jaunystėje,
į jo kvailystes nežiūrėk pro pirštus!
Lenk jam sprandą nuo jaunumės,
plak jam šonus, kol jis mažas,
nes kitaip užaugs kietasprandis
ir
nepaklusnus,
o tu turėsi per jį širdies skausmo.
Drausmink savo sūnų ir
sunkink jo jungą,
kad neįžeistų tavęs begėdišku
elgesiu.

Sveikata

Geriau beturtis, sveikas ir stiprus,
negu ligų kankinamas turtuolis.
Gera sveikata yra brangiau
ir už
auksą,
o stiprus kūnas – už
nesuskaičiuojamus turtus.
Nėra didesnio turto
už
kūno sveikatą;
širdies džiaugsmui neprilygsta jokia
laimė.
Geriau mirtis negu kartus
gyvenimas,
amžinas miegas negu nuolatinė liga.

Apie valgius

Skanėstai, paduoti žmogui,
kuris
negali valgyti,
yra tarsi ant kapo padėtos
maisto atnašos.
Kokia nauda iš atnašos stabui,
kuris negali nei valgyti, nei užuosti?
Taip yra su žmogumi,
turinčiu
turtų,
bet negalinčiu jais naudotis.
Akimis jis mato ir sunkiai dūsauja,
kaip dūsauja eunuchas,
glamonėdamas merginą!

Gera nuotaika

Nepasiduok sielvartui
ir nekankink savęs slogiais
svarstymais.
Linksma širdis yra žmogaus
gyvenimo šerdis,
o džiugesys prailgina jo dienas.
Išsiblaškyk, pasidrąsink,
nuvyk apmaudą toli nuo savęs.
Juk sielvartas yra sunaikinęs
daugelį,
naudos jis niekad neatneša.
Pavydas ir pyktis trumpina
gyvenimą,
o krimtimasis be laiko
pasendina.
Kas yra gyvas ir linksmas prie stalo,
patirs malonumo iš vaišių.

Požiūris į turtą

Nemiga dėl turto alina
žmogaus kūną,
o nerimas dėl jo išblaško miegą.
Bemiegis nerimas labiau
neduoda poilsio,
negu sunki liga.
Turtuolis triūsia,
kad
susikrautų turtų,
o kai ilsisi, smaguriauja
iki
soties skanėstais.
Beturtis nuolat triūsia,
vos sudurdamas galą
su galu,
o jei kada ilsisi, tampa skurdžiumi.
Kas myli auksą, nuodėmės
lengvai neišvengs;
kas ieško turtų, bus jų suklaidintas.
Daugelis yra pražuvę dėl aukso,
ir jų pražūtis nebuvo jiems
staigmena netikėta.
Tai kelmas užkliūti kvailiams –
juo bet koks neišmanėlis
susivilioja.
Laimingas turtuolis,
rastas be dėmės,
nevergaująs savo turtams!
Kas jis, kad galėtume jį pasveikinti?
Juk jis padarė nuostabių
darbų saviesiems!
Kas yra buvęs išmėgintas
auksu ir rastas tobulas?
Tebūna už tai pagirtas!
Kas yra galėjęs nusižengti ir
nenusižengęs,
galėjęs daryti pikta ir nepadaręs?
Jo nuosavybė bus tvirtai pagrįsta,
ir bendrija skelbs jo dosnumą.

Elgesys prie stalo

Esi pasodintas prie didžiūno stalo?
Neatsinešk prie jo godžios
stemplės!
Nesakyk: “Kokios gausios vaišės!”
Atsimink, kad godi akis yra
blogas dalykas.
Kas buvo už akį godesnio sukurta?
Užtat kiekviena proga ji ir ašaroja.
Netiesk rankos į visa, ką matai,
nenustumk savo kaimyno nuo
dubens.
Rūpinkis savo kaimynu, kaip
pačiu savimi,
ir galvok apie visa, kas tau
nepatinka.
Kaip išauklėtas žmogus valgyk, kas
prieš tave padėta,
ir godžiai nežiaumok, kad
kiti
nepasibjaurėtų.
Pirmas liaukis, kaip dera
gerai
elgsenai,
ir neryk kaip išbadėjęs, kad kitų
neįžeistum.
Jeigu esi pasodintas prie
stalo
tarp daugelio žmonių,
netiesk pirmas savo rankos.

Argi negana išauklėtam žmogui
trupučio?
Nereikia atsigulusiam pūkšti.
Saikingas valgymas laiduoja
sveiką miegą
ir aiškų protą keliantis kitą dieną.
Rijūno laukia nemigos,
šleikštulio ir skrandžio bėdos.
Jeigu norom nenorom esi
persivalgęs,
atsikelk nusivemti,
ir tau
palengvės.
Klausykis, mano vaike,
manęs nepaniekink,
ilgainiui mano žodžius tu
branginsi.
Ką tik darytum, būk santūrus,
ir joks blogas įprotis tavęs
neužklups.
Kas dosniai dalija maistą,
tą
žmonės giria,
ir jų liudijimas apie jo dosnumą
yra
patikimas.
Miestas skundžiasi žmogumi,
kuris šykšti maisto,
ir jų liudijimas apie jo šykštumą
yra
gryna teisybė.

Vynas

Nemėgink įrodyti savo jėgų
gerdamas vyną,
nes vynas daugelį yra pražudęs.
Kaip žaizdras išbando kalvio darbą,
taip vynas išbando širdis,
kai
įžūlieji ginčijasi.
Vynas žmonėms yra
gyvasties šerdis,
jei geriamas su saiku.
Koks gyvenimas žmogui be vyno?
Iš pradžių jis buvo sukurtas
žmonių džiaugsmui.
Širdies džiaugsmui, gerai
nuotaikai ir malonumui
pakaks vyno, jeigu jis geriamas
saikingai tinkamu laiku.
Galvos skausmą, kartėlį ir
gėdą
sukels vynas,
geriamas be saiko, pykstant ir
barantis.
Daugiau ir daugiau vyno –
tikri
raizgai kvailiui, –
jam jėgas sumažina ir žaizdas
padaugina.
Gerdamas vyną, nesikabinėk
prie kaimyno,
nepašiepk jo, kai jis linksmas.
Nedaryk jam priekaištų
ir nesiginčyk su juo prie žmonių.

Vaišės

Jeigu esi išrinktas vaišėms
vadovauti, nesipūsk,
bet būk su svečiais kaip vienas
iš jų.
Pasirūpink pirma jais prieš pats
atsisėsdamas –
kai būsi atlikęs visas savo pareigas,
užimk savo vietą,
kad dalyvautumei jųjų džiaugsme
ir gautum vainiką už savo
svetingumą.

Kadangi esi vyresnis, turi teisę
pradėti kalbėti,
betgi tramdyk savo išmintį ir
nepertrauk dainos.
Visiems linksminantis, neberk
žodžių, –
nesipuikuok ne laiku savo išmintimi.
Kaip rubino antspaudas
auksiniame įtvare,
toksai yra dainuojančių sambūris
vaišėse su vynu.
Kaip smaragdo antspaudas
auksiniame aptaise,
tokie yra muzikos garsai
vaišinantis rinktiniu vynu.

O tu, jaunuoli, kalbėk tik tada,
kai
reikia, –
tik prašomas ir ne daugiau
kaip
dusyk.
Kalbėk trumpai, bet taupiais
žodžiais daug pasakyk;
elkis kaip žmogus, kuris žino
ir vis dėlto gali suvaldyti liežuvį.
Tarp didžiūnų nesielk, tarsi
būtum lygus su jais;
kitam kalbant, daug nevapaliok.
Kaip žaibas blyksteli prieš
griaustinį,
taip pagarba eina priešais
kuklų
žmogų.
Atėjus laikui, išeik ir nebūk
paskutinis;
eik greitai namo ir nelūkuriuok.
Ten juokauk ir elkis,
kaip tau
patinka,
bet nenusidėk iš aukšto
kalbėdamas.
Betgi visų pirma šlovink savo
Kūrėją,
pradžiuginusį tave savo dovanomis.

Dievo Apvaizda

Kas pagarbiai bijo VIEŠPATIES,
turi priimti jo auklėjimą,
kas anksti keliasi jo ieškoti,
ras
malonę.
Kas mokosi Įstatymo,
supranta jo vertę,
bet veidmainis ant jo suklups.
Kas pagarbiai bijo VIEŠPATIES, žinos,
koks elgesys yra teisingas, –
jų geri darbai teiks šviesos.
Nusidėjėlis vengia įspėjimų
ir iškraipo Įstatymą pagal savo
reikalą.

Protingas žmogus niekad
neniekins įžvalgos;
išpuikusio ir įžūlaus žmogaus
niekas nebaido.
Nedaryk nieko neapsvarstęs;
o paskui, jau padaręs,
neapgailestauk.
Neik keliu, kuris yra kupinas pavojų,
ir nesuklupk du sykius prie tos
pačios kliūties.
Nebūk per daug tikras net ant
lygaus kelio
ir apgalvok visus savo žingsnius.
Ką tik darai, būk budrus,
nes taip laikysies įsakymų.

Kas laikosi Įstatymo, apsaugo save,
ir kas pasitiki VIEŠPAČIU,
nepatirs nuostolio.

Žmogaus, kuris pagarbiai bijo VIEŠPATIES,
neištiks jokia nelaimė,
bet jis bus ir vėl iš mėginimų
išgelbėtas.
Kas nekenčia Įstatymo, nėra
išmintingas
ir yra blaškomas kaip laivas
audroje.
Protingas žmogus pasitiki
VIEŠPATIES žodžiu,
nes jam Įstatymas yra taip
patikimas, kaip pranašystė.

Apsvarstyk, ką turi sakyti,
tuomet tavęs klausysis;
semk iš savo auklėjimo ir
duok
savo atsakymą.
Kvailio širdis yra kaip vežimo ratas,
o jo mąstysena lyg išklibusi ašis.
Kandus draugas yra kaip
smarkus eržilas,
kuris žvingauja nepaisydamas, kas
ant jo jotų.

Skirtumai

Kodėl viena diena yra svarbesnė
už
kitą,
kai ta pati saulė apšviečia
kiekvieną metų dieną?
Jos skiriasi VIEŠPATIES išmintimi, –
jis nustatė metų laikus ir šventes.
Kai kurias dienas jis išaukštino
ir
pašventino,
o kai kurias padarė
šiokiadieniais.
Visi mirtingieji yra iš molio,
ir žmonija buvo sukurta iš žemės.
Savo žinojimo pilnatvėje
VIEŠPATS padaro tarp jų skirtumą
ir nustato jiems skirtingus kelius.
Kai kuriuos jis laimina bei išaukština
ir kai kuriuos pašventina bei
traukia prie savęs,
bet kai kuriuos jis prakeikia
bei nužemina
ir išvaro juos iš savo buveinės.
Kaip puodžiaus rankose molis,
kurį jis minko, kaip jam patinka,
taip žmonės yra rankose jų Kūrėjo,
kuris atlygina jiems pagal savo
nuosprendį.
Kaip pikta yra gero priešybė
ir mirtis – gyvybės,
taip nusidėjėliai yra teisiųjų
priešybė.
Pažvelk tad į visus Aukščiausiojo
darbus:
jie visi yra poromis sukurti
ir vienas kitą atitinka.

Nūn aš pradedu paskutinis budėti,
kaip parinkų rinkėjas po
vynuogių rinkėjų.
VIEŠPATIES palaiminimu
atvykau pirmas
ir lyg vynuogių rinkėjas pripildžiau
savo vyno spaudyklą.
Pastebėkite, kad aš ne vien
dėl
savęs triūsiau,
bet dėl kiekvieno, kuris ieško
išminties.
Klausykitės tad manęs,
žmonijos didžiūnai,
ir jūs, bendrijos vadovai,
įsidėmėkite!

F. NUOSAVYBĖ IR TARNAI

Sūnui ar žmonai,
broliui ar bičiuliui
neleisk savęs valdyti, kol esi gyvas;
neatiduok niekam to, ką turi,
idant kartais nesigailėtum ir
nereikėtų prašyti,
kad grąžintų.
Kol tik esi gyvas ir gali alsuoti,
neleisk niekam užimti tavo vietos.
Juk geriau, kad tavo vaikai tavęs
prašytų,
negu kad tu žiūrėtum į savo
vaikų rankas.
Būk visų savo reikalų
šeimininkas,
tenesuteršia niekas tavo garbės!
Tą dieną, kai tavo gyvenimas bus
prie galo –
mirties valandą – išdalyk
savo
paveldą.

Pašarą, lazdą ir naštas – asilui;
duoną, drausmę ir darbą – vergui.
Pristatyk savo vergą prie darbo,
turėsi
ramybę,
duok jam laisvas rankas,
ieškos laisvės.
Jungas ir diržas palenkia sprandą,
o blogam vergui yra trinka
ir
bausmės.
Varyk jį dirbti, kad nebūtų be darbo,
nes buvimas be darbo išmoko daug
pikta.
Pristatyk jį dirbti, kaip jam dera,
o jeigu jis nepaklūsta,
jam uždėk
grandines.
Tačiau niekad neviešpatauk
nė vienam
ir nedaryk nieko, kas neteisinga.

Jeigu turi tik vieną vergą,
elkis su juo kaip su pačiu savimi,
nes jį krauju nusipirkai.
Jeigu turi tik vieną vergą,
elkis su juo kaip su broliu,
nes tau jo reikės, kaip reikia
gyvasties.
Jeigu blogai su juo elgsies
ir jis, tave palikęs, pabėgs,
kuriuo keliu eisi jo ieškoti?

Pasitikėk Viešpačiu, o ne sapnais

Tuščios ir apgaulios
neprotingo žmogaus viltys,
sapnai duoda sparnus kvailiams.
Kaip žmogus, kuris gaudo
šešėlį
ar vejasi vėją,
taip elgiasi tas, kas tiki sapnais.
Kas sapnuose matoma, yra
tik atspindys –
panašumas veido, žiūrinčio
į patį
save.
Argi gali nešvarus duoti švarų?
Argi gali melagis kada pasakyti
tiesą?
Būrimai, ženklų aiškinimas
ir
sapnai yra niekai;
ko tu tikiesi, tą protas
pavaizduoja.
Nebent tai būtų ypatingas
regėjimas,
Aukščiausiojo siųstas, kitaip
neimk jų į širdį.
Juk sapnai suklaidino daugelį,
ir žmonės, sudėję į juos savo viltį,
įkliuvo į bėdą.
Įstatymo vykdymas nereikalauja
tokių apgaulių;
išmintis yra tobula laikydamasi
tiesos.

Kelionė daug išmoko

Išsilavinęs žmogus daug žino,
ir kas yra daug patyręs,
kalba
protingai.
Žmogus, neturintis patirties,
maža težino,
bet kas yra keliavęs, įgyja
daug
gudrumo.
Daug mačiau savo kelionėse,
išmokau daugiau,
negu
galėčiau pasakyti.
Dažnai buvau mirties pavojuje,
bet išsigelbėjau ta patirtimi.

Gaji yra drąsa pagarbiai bijančių
VIEŠPATIES,
nes jų viltis yra tas,
kuris
juos gelbsti.
Pagarbiai bijančiam VIEŠPATIES nėra
ko bijoti, –
jis nepasiduos baimei, nes
VIEŠPATS yra jo viltis.
Laiminga siela pagarbiai
bijančio VIEŠPATIES!
Kuo jis pasitiki? Kas yra jo ramstis?
VIEŠPATIES akys tiems, kurie
jį myli,
galingas skydas
ir stiprus ramstis,
užuovėja nuo dykumos vėjo
ir paunksmė nuo
vidurdienio saulės,
apsauga nuo suklydimo
ir pagalba nuo nuopuolio.
Jis teikia džiaugsmo širdžiai,
spindesio akims –
duoda ir sveikatos,
ir
gyvasties, ir palaimos.

Aukų atnašos

Suteršia savo dovanas,
kas atnašauja aukai neteisėtai
įgytus daiktus!
Nedorėlių atnašos Dievui
nėra
malonios.
Aukščiausiajam nepatinka
neteisiųjų atnašos,
jiems neatleidžia nuodėmių,
nors aukų būtų ir daugybė.
Atnašauti auką iš beturčių indėlių
yra lygiai nedora,
kaip ir užmušti sūnų jo tėvo akyse.
Labdaros duona yra vargšų gyvastis,
kas ją iš jų atima, išlieja kraują.
Kas atima iš artimo pragyvenimą,
padaro žmogžudystę;
kas neišmoka samdiniui jo algos,
išlieja kraują.

Jeigu vienas stato, o kitas griauna,
juk iš to abiem būna tik vargo.
Jeigu vienas meldžiasi,
o kitas keikiasi,
katro balsą VIEŠPATS girdės?
Jeigu žmogus, palietęs lavoną,
apsiplauna
ir vėl jį paliečia,
kokia jam nauda iš apsiplovimo?
Taip ir su žmogumi,
kuris pasninkauja už savo
nuodėmes,
o paskui eina ir daro tą patį:
kas išgirs jo maldą
ir ką jis laimėjo savo pasninku?

Mozės Įstatymas ir atnašos aukoms

Žmogus, kuris laikosi Įstatymo,
atnašauja daug aukų,
kas paklūsta įsakymams, aukoja
bendravimo atnašas.
Dėkingumo ženklan žmogus
atnašauja geriausių miltų,
o duodamas išmaldą, atnašauja
šlovės auką.
Šalintis nuo pikto patinka
VIEŠPAČIUI,
vengti neteisingumo yra
išpirkimo darbas.
Nesirodyk prieš VIEŠPATĮ
tuščiomis rankomis,
nes visa, ką atnašauji,
yra
įsakymo vykdymas.
Teisiojo atnaša praturtina aukurą
ir maloniu kvapu pasiekia
Aukščiausiąjį.
Teisiojo auka yra maloni,
ir ji niekad nebus užmiršta.
Dosnia širdimi garbink VIEŠPATĮ, –
nešykštėk savo rankų triūso
pirmienų.
Visas savo dovanas atnašauk
su šypsena,
ir dešimtines atskirk su džiaugsmu.
Duok Aukščiausiajam, kaip
jis tau yra davęs,
taip dosniai, kaip išgali.

Juk VIEŠPATS yra tas, kuris
atlygina, –
jis atlygins tau septyneriopai.
Neatnašauk jam kyšių, jų jis
nepriims!
Nepasitikėk auka iš skriaudos
vaisių,
nes jis yra Teisėjas, –
jis nėra šališkas.
Jis niekad nebūna šališkas,
skriausdamas silpnuosius,
bet išklauso nuskriaustojo maldą.
Jis nėra kurčias našlaičio verksmui
ar našlės, kai ji lieja savo skundą.
Argi našlės skruostais
tekančios ašaros
neapkaltina žmogaus,
privertusio
jas lietis?
Kas nuoširdžiai tarnauja Dievui,
bus
išklausytas;
jo maldavimas pasiekia dangų.
Nuolankiojo malda prasiskverbia
pro
debesis
ir nenurimsta, kol nepasiekia savo
tikslo, –
ji neatsitrauks, kol Aukščiausiasis
neatsilieps,
nepažadės teisingai spręsti ir to
nepadarys.

Dievas iš tikrųjų neuždels
ir tarsi galiūnas nenurims,
kol nepalauš negailestingųjų
sprando
ir neatmokės kerštu tautoms;
kol nesunaikins įžūliųjų minios
ir nesutrupins neteisiųjų skeptro;
kol neatlygins mirtingajam
pagal
jo veiksmus
ir neatmokės už darbus žmonių pagal
jų mintis;
kol neapgins savo tautos reikalų
ir nepradžiugins jos gailestingumu.
Malonus jo gailestingumas
nelaimėje,
kaip lietaus debesys per sausrą.

Malda už Dievo tautą

Ateik mums į pagalbą,
visų Dieve,
ir siųsk savo klaiką tautoms!
Pakelk ranką prieš pagonis,
kad pamatytų tavo galingus darbus.
Kaip esi mus panaudojęs,
kad parodytum jiems savo šventumą,
taip nūn panaudok juos, kad
parodytum mums savo šlovę.
Tuomet jie žinos, kaip mes žinome,
jog nėra kito Dievo, tik tu vienas,
VIEŠPATIE.

Duok naujų ženklų, daryk
naujų
nuostabių darbų,
iš peties parodyk savo dešinės garbę.
Pažadink savo narsą ir išliek
savo pyktį;
pažemink nedraugus ir
parblokšk priešus.
Paskubink tą dieną,
atsimink paskirtąjį laiką,
kai tavo galingi darbai turi
būti
paskelbti.
Tesunaikina ugningas pyktis bėglį,
ir tavo tautos engėjai tebūna
pragaišinti.
Sutraiškyk galvas priešiškų valdovų,
kurie sako: “Esame tik mes!”
Surink visas Jokūbo gimines,
kad jos paveldėtų žemę kaip
anais laikais.
Būk gailestingas, VIEŠPATIE,
tavo vardu vadinamai tautai –
Izraeliui, kurį tu pavadinai
savo
pirmagimiu.
Užjausk savo šventąjį miestą –
Jeruzalę,
tavo sosto buveinę.
Pripildyk Zioną savo šlovės giesmių
ir savo Šventyklą savo garbės.
Paliudyk tuos, kuriuos
sukūrei pradžioje,
ir įvykdyk tavo vardu tartas
pranašystes.
Atlygink tiems, kurie tavęs
laukia, –
tebūna tavo pranašų teisybė.
Išklausyk, VIEŠPATIE,
maldą savo tarnų,
nes tu visad esi malonus
savo
tautai.
Tada bus žinoma visiems žemės
pakraščiams,
kad tu – VIEŠPATS – esi visų
amžių Dievas.

Artimų draugų pasirinkimas

Stemple nueina bet koks
maistas,
bet vienas valgis yra gardesnis
už
kitą.
Kaip gomurys atskiria žvėrienos
rūšis,
taip aštrus protas pažįsta melus.
Sukto būdo žmogus pridaro
keblumų kitiems;
reikia būti patyrusiam,
kaip
jam atmokėti.
Nors bet kuris vyriškis
gali
būti moteriai,
tačiau viena mergina gali
būti
geresnė už kitą.
Moters grožis padaro jos vyro veidą
spindintį,
nes pranoksta visa, kas žavi jo akis.
O jeigu dar ir jos kalba maloni,
jos vyras yra laimingesnis
už
visus mirtinguosius.
Žmona didžiausias savo vyro
turtas,
panaši į jį pagalbininkė, ištikima
parama.
Vynuogynas be tvoros būna
išmindytas;
vyras be žmonos pasidaro
benamis klajūnas.
Juk kas pasitikėtų vikriu plėšiku,
klajojančiu iš miesto į miestą?
Kas tad pasitikės vyru,
neturinčiu lizdo,
nakvojančiu, kur jį naktis
užklumpa?

Kiekvienas draugas sako: “Ir aš esu tavo bičiulis”;
tačiau kai kurie jų tik pasivadina
draugais.
Argi tai ne mirtinas skausmas,
kai širdies draugas tampa priešu?
Deja, palinkime į pikta!
Kodėl
buvai sukurtas
apgaule apdengti žemės veidą?
Būna bičiulių, kurie sveikina
draugą, lydimą laimės,
bet, ištikus vargui, nuo jo nusisuka.
Būna bičiulių, kurie dalijasi
draugo triūsu dėl valgio,
bet mūšyje jie neša jo skydą.
Neužmiršk savo bičiulio
mūšio metu
ir grobį dalydamas jo neaplenk.

Patarėjai

Kiekvienas patarėjas nurodo kelią,
bet kai kurie jų pataria tik sau.
Klausykis patarėjo atsargiai,
sužinok iš pradžių, kokia jam iš to
nauda,
nes save patį jis turi galvoje.
Jis gali mesti kaulelius tavo nenaudai
ir tau sakyti: “Tavo kelias geras”,
o paskui laikytis nuošalėje,
žiūrėdamas, kas tau nutiks.
Nesitark su žmogumi, kuris
į tave
šnairomis žiūri;
slėpk savo ketinimus nuo tau
pavydinčių.
Nesitark su moterimi apie
jos
varžovę
ar su bailiu apie karą,
su pirkliu apie verslą
ar su pirkėju apie prekės vertę,
su šykštuoliu apie dosnumą
ar su negailestingu žmogumi apie
gerumą,
su tinginiu apie bet kokį darbą
ar su tų metų samdiniu apie kitų
metų
sėją,
su tingiu vergu apie didelę užduotį –
nekreipk jokio dėmesio į jų
duodamą patarimą!
Geriau bendrauk su teisiu žmogumi,
kuris tikrai įsakymų laikosi,
kuris yra tos pačios minties kaip tu
ir kuris tau padės, jeigu suklupsi.
Tuomet įsiklausyk ir į savo
širdies patarimą,
nes nėra nė vieno kito, tau
ištikimesnio už ją.
Juk kartais žmogaus širdis
gali daugiau pasakyti apie jo būklę,
negu sargybos bokšte sėdintys
septyni sargai.
Bet visų pirma melskis
Aukščiausiajam,
kad vestų tave tiksliu tiesos keliu.

Tikra ir klaidinga išmintis

Žodis yra kiekvieno darbo pradžia,
o svarstymas – kiekvieno veiksmo.
Viso elgesio šaknis yra širdis, –
keturias šakas ji želdina:
gėrį ir blogį, gyvenimą ir mirtį, –
jų vispusis valdovas yra liežuvis.
Žmogus gali būti sumanus ir
daugeliui naudingas,
tačiau sau pačiam kvailas.
Ir sumanus žmogus skurs,
neturėdamas ko valgyti,
jeigu jo žodžiai bus atmetami.
Kadangi VIEŠPATS nesuteikė
jam dovanos patraukti,
jam trūksta vispusės išminties.
Kai žmogus yra išmintingas
savo naudai,
jo sveiko proto vaisiai bus jame
matomi.
Kai išmintingas žmogus moko savo
tautą,
jo sveiko proto vaisiai yra ilgalaikiai.
Išmintingas žmogus bus apibertas
gyriumi,
kas tik jį matys, vadins laimingu.
Žmogaus gyvenimo dienos yra
ribotos,
bet Izraelio dienos be skaičiaus.
Žmogus, išmintingas savo
tautos naudai,
laimi garbės paveldą, ir jo vardas
gyvas
amžinai.

Nuosaikumas prie stalo

Mano vaike, valdyk save per visą
gyvenimą;
žiūrėk, kas tau kenksminga, ir sau
to neleisk.
Juk ne kiekvienas maistas yra
visiems geras,
ne visi valgiai tinka kiekvienam
skoniui.
Nesigodėk kiekvieno skanėsto
ir nevalgyk be saiko geriausių valgių.
Juk persivalgymas atneša ligą,
o besaikis valgymas sukelia
vėmimą.
Nuo persivalgymo daugelis
nusigalavo,
bet saikus žmogus prailgina savo
gyvenimą.

Liga ir mirtis

Brangink gydytoją, nes jis
tau svarbus;
juk VIEŠPATS jį sukūrė.
Juk iš Aukščiausiojo eina jo
gydymo dovana
ir iš karaliaus jis gauna
pragyvenimą.
Gydytojo žinojimas daro jį įžymų,
ir didžiūnai jam pagarbą reiškia.
VIEŠPATS išželdina iš žemės
vaistažoles,
kurių protingas žmogus neturėtų
niekinti.
Argi vanduo nebuvo pasaldytas
šakele medžio,
kad būtų pažinta jo jėga?
Jis suteikia mirtingiesiems
žinojimą,
kad būtų pašlovintas savo
nuostabiais darbais.
Vaistažolėmis gydytojas gydo ir
malšina skausmą,
o vaistininkas iš jų gamina savo
vaistus.
Dievo darbai niekad nebus užbaigti,
iš jo sveikata sklinda visoje žemėje.

Mano vaike, kai sergi, nelūkuriuok,
bet melskis VIEŠPAČIUI,
kuris
tave išgydys.
Atsisakyk savo ydų,
laikyk savo rankas švarias
ir apvalyk savo širdį nuo visų
nuodėmių.
Atnašauk maloniai kvepiančią auką
ir geriausių miltų paminėjimo dalį, –
dosnią atnašą pagal savo išgales.
Betgi ir gydytojui leisk ateiti,
nes VIEŠPATS jį sukūrė;
neleisk jam nuo tavęs pasitraukti,
juk tau jo reikia.
Būna atvejų,
kai išgijimas yra gydytojo rankose,
nes ir jis meldžiasi VIEŠPAČIUI,
kad suteiktų jam sėkmę
nustatant ligą
ir gydymas išgelbėtų ligonio
gyvastį.
Kas nusideda savo Kūrėjui,
bus įžūlus ir savo gydytojui.
Mano vaike, liek ašaras dėl
mirusiojo
ir užvesk raudą, kaip žmogus,
kenčiantis didelį skausmą.
Įvyniok į maršką jo kūną,
kaip
yra priimta,
ir nesišalink iš laidotuvių.
Verk karčiai ir muškis į krūtinę, –
vertas mirusiojo tebūna tavo
gedulas.
Gedėk vieną ar dvi dienas,
kaip
reikalauja paprotys,
ir tada nusiramink,
užmiršk širdgėlą.
Juk širdgėla gali baigtis mirtimi,
o liūdinti širdis išsekina
žmogaus jėgas.
Nelaimėje ilgai nesiliauja skausmas,
širdgėlos išgyvenimą sunku pakelti.
Neatiduok savo širdies sielvartui,
varyk jį šalin;
verčiau pagalvok apie savo galą.
Neužmiršk – juk atgal niekas
nesugrįžta, –
mirusiajam gero nepadarai,
o sau
pakenki.
Atsimink jo likimą, nes tavasis
yra
panašus;
vakar jis ištiko jį, o šiandieną
ištiks
tave.
Mirusiajam ilsintis, tesiilsi
ir jo
atminimas;
sukaupk savo drąsą
jo
gyvasčiai užgesus.

G. AMATININKO IR IŠMINČIAUS PAŠAUKIMAS

Raštų žinovo užduotis ir vieta

Raštų žinovo išmintis praturtina
žinojimą;
tik kas laisvas nuo triūso,
gali
tapti išmintingas.
Kaipgi gali tapti išmintingas
žmogus,
kuris laiko rankose arklą,
didžiuojasi botkočiu jungui
raginti,
varo jaučius ir rūpinasi galvijais?
Jo širdis užimta vagų arimo
rūpesčiu,
ir jis rūpestingai peni gyvulius
tvarte.

Panašiai ir amatininkas bei
meistras,
kuris, triūsdamas dieną naktį,
antspaudų žiedus kala,
nuolat rūpindamasis sumanyti
naują pavyzdį.
Jo širdis užimta rūpesčiu pagaminti
tartum gyvą atspaudą,
ir jis nori rūpestingai atlikti darbą.

Panašiai ir su kalviu, stovinčiu
prie
priekalo,
įnikusiu kalti geležį.
Ugnies liepsna svilina jo kūną,
bet jis galynėjasi su krosnies
karščiu.
Kūjo poškėjimas kurtina jam ausis,
o jo akys įsmeigtos į daromo
daikto pavyzdį.
Jo širdis užimta rūpesčiu pabaigti
savo rankų darbą,
ir jis nori rūpestingai užbaigti jo
apdailą.

Panašiai ir su puodžiumi,
sėdinčiu prie darbo
ir kojomis minančiu savo ratą.
Jis visad labai susirūpinęs savo
dirbiniais
ir jų daug pagamina.
Rankomis jis minko molį
ir kojomis mina.
Jo širdis užimta rūpesčiu užbaigti
glazūravimą,
ir jis nori rūpestingai užkurti savo
degimo krosnį.

Visi šie yra pasitikintys savo
rankomis,
kiekvienas jų yra įgudęs savo darbe.
Be jų negalėtų būti įkurtas joks
miestas,
jie nealksta, kad ir kur gyventų.
Betgi jie nėra kviečiami į
tautos tarybą,
nėra įžymūs viešoje sueigoje.
Jie nesėdi nei teisėjo kėdėje,
nesupranta teismų nuosprendžių;
jie negali paaiškinti išminties
mokymo,
nei juos rasi tarp didžiūnų.
Betgi jie palaiko pasaulio sandarą
ir stengiasi panaudoti savo įgūdžius.

Rašto žinovas

Koks nepaprastas yra žmogus,
kuris atsideda tyrinėti
Aukščiausiojo Įstatymą!
Jis ištiria visų protėvių išmintį
ir užsiima pranašystėmis;
jis brangina garsiųjų žmonių
posakius
ir skverbiasi į palyginimų gelmes;
jis tyrinėja paslėptą patarlių prasmę
ir užsibūna su palyginimų
mįslėmis.
Jo paslaugomis naudojasi didžiūnai,
jis dalyvauja valdovo sueigoje.
Jis keliauja po svetimas šalis,
kad patirtų, kas gera ir pikta kitur.
Jis mėgsta anksti keltis,
norėdamas ieškoti VIEŠPATIES, savo
Kūrėjo,
ir melstis Aukščiausiajam.
Jis garsiai meldžiasi,
prašydamas atleisti jam nuodėmes.
Tada, jeigu VIEŠPATS – Visagalis –
nori,
jis bus pripildytas supratimo
dvasios, –
bers savo išminties žodžius
ir šlovins VIEŠPATĮ malda.
VIEŠPATS parodys kelią,
ką
patarti ir ką žinoti,
mąstant apie Dievo paslaptis.
Užtat jis skelbs išmintį to,
ką
yra išmokęs,
ir didžiuosis VIEŠPATIES
Sandoros įstatymu.
Daugelis girs jo supratimą,
niekad jis nebus užmirštas.
Neišblės jo atminimas, –
per kartų kartas bus gyvas jo vardas.
Tautos kalbės apie jo išmintį
ir bendrija skelbs jam pagyrimus,
Kol gyvena, jis yra vienas iš
tūkstančio,
o kai miršta, jis palieka gerą vardą.

Kvietimas šlovinti Kūrėją

Širdyje turiu daugiau ką pasakyti,
esu taip pilnas, kaip mėnulis
pilnaties metu.
Klausykitės manęs, mano
ištikimieji vaikai,
ir išskleiskite vainiklapius lyg rožė,
pasodinta prie tekančio vandens.
Skleiskite savo malonų smilkalų
kvapą,
pražyskite tarsi lelija.
Teikite kvapą ir giedokite šlovės
giesmę,
garbinkite VIEŠPATĮ už visus jo
darbus.
Skelbkite jo vardo didingumą
ir, jį šlovindami, dėkokite
giesme, arfa ir visais styginiais
instrumentais!
Skelbdami giedokite
džiaugsmingai:

“Kokie nuostabūs visi VIEŠPATIES
darbai!
Ką tik jis įsako, įvyksta skirtu
laiku.
Nereikia tad klausti:
‘Kas tai?’ ar
‘Kodėl tai?’ –
nes atėjus laikui į tokius
klausimus bus atsakyta.
Jo žodžiu susikaupė jūra tartum
pylimas
ir jo įsakymu buvo padarytos
vandens saugyklos.
Užtenka jam įsakyti, ir vykdoma
jo
valia,
niekas negali apriboti jo galios
išgelbėti.
Prieš jį atsiskleidžia visi žmonijos
darbai,
niekas negali būti paslėpta nuo
jo
akių.
Jo žvilgsnis apima visa nuo
amžių pradžios iki galo,
nieko nėra, kas būtų jam netikėta.
Nėra tad reikalo klausti:
‘Kas
tai?’ ar ‘Kodėl tai?’ –
nes visa, kas sukurta, turi savo
paskirtį.

Jo palaiminimas užtvindo
išdžiūvusią žemę lyg Nilas,
kaip Eufratas pagirdo žemės
paviršių.
Vėlgi, jo pyktis išvaro ištisas tautas,
kaip kad vešlią lygumą pavertė
druskinga dykuma.
Doriesiems jo keliai yra lygūs,
nedorėliams jie pilni akmenų.
Iš pat pradžių gera buvo sukurta
geriesiems,
bet nedoriesiems – gera ir pikta.
Būtiniausi žmogaus gyvasčiai yra
vanduo ir ugnis, geležis ir druska,
kviečių miltai, pienas ir medus,
vynuogių kraujas, aliejus ir
drabužis.
Geriems žmonėms visi šie yra geri
dalykai,
bet nusidėjėliams jie pasidaro blogi.

Būna vėtrų, skirtų nubausti,
kurios savo šėlimu gali perkelti
kalnus.
Atėjus atsiteisimo dienai,
jos
parodys savo jėgą
ir numalšins savo Kūrėjo pyktį.
Ugnis ir kruša, badas ir maras –
ir šie visi buvo sukurti bausmei.
Plėšrūs žvėrys, skorpionai ir gyvatės,
keršijantis kalavijas nedorėliams
sunaikinti –
visi šie buvo sukurti duodant
paskirtį,
ir yra laikomi jo svirne skirtam
laikui.
Jam įsakius, jie džiūgauja,
visados pasiruošę jam tarnauti
žemėje;
atėjus laikui, jie paklus jo žodžiui”.

Užtat iš pat pradžių buvau
tuo
įsitikinęs,
išmąstęs ir palieku užrašęs:
“Visi VIEŠPATIES darbai yra geri”, –
nes jis pasirūpina kiekvienu
reikalu jam skirtu laiku.
Nėra tad reikalo sakyti: “Tai yra
blogiau kaip anas”, –
visa įrodo savo vertę skirtu laiku.
Nūn tad skelbk šlovės giesmę visa
širdimi ir balsu,
garbink VIEŠPATIES vardą!

Blogis pasaulyje

Didelis nerimas yra Dievo
skirtas kiekvienam,
ir sunkus jungas slegia Adomo
vaikus
nuo dienos, kurią jie išėjo iš
motinos įsčių,
iki tos dienos, kai jie sugrįžta
pas
visų motiną.
Juos vargina keblios mintys,
baimė širdyje,
nerimą kelianti mirties dienos
mintis.
Nuo žmogaus, kuris sėdi iškiliame
soste,
iki žmogaus, sėdinčio dulkėse ir
pelenuose,
nuo žmogaus, kuris nešioja
purpurą ir karūną,
iki žmogaus, vilkinčio ašutinę, –
visus užplūsta mintys – pykčio ir
pavydo,
rūpesčio ir nerimo,
mirties baimės ir įniršio bei
kivirčų.
Net besiilsinčiam savo lovoje
žmogui
naktį rūpesčiai trukdo miegoti.
Trumpas yra jo poilsis,
tartum nebuvęs,
kol savo sapnuose grumiasi
kaip
ir dieną.
Žmogų vargina vaizduotės reginiai,
lyg jis būtų iš mūšio lauko ištrūkęs.
Tą akimirką, kai pasijunta saugus,
jis pabunda stebėdamasis,
kad
nebuvo ko bijoti.
Visiems kūriniams, nuo žmonių iki
gyvulių, –
o nusidėjėliams septynis
kartus daugiau, –
ateina mirtis ir kraujo išliejimas,
kivirčas ir kalavijas,
nelaimės ir badas, žūtis ir rykštė.
Visi šie buvo sukurti nedorėliams,
dėl jų atėjo ir tvanas.
Kas yra iš žemės, sugrįžta į žemę,
o kas iš aukštybių, – į aukštybes.

Įvairios patarlės

Visa, kas kyla iš kyšio ar
neteisingumo, bus sunaikinta,
o ištikimybė išliks amžinai.
Neteisėtai įgytas turtas išseks
kaip
upė
ir nudundės kaip perkūno
griausmas per audrą.
Kaip dosnus žmogus turi dėl ko
džiaugtis,
taip laužantys Įstatymą prieis liepto
galą.
Nedorėlių vaikai mažai šakų
teišskleidžia,
nes jų nesveikos šaknys yra ant
stačios uolos.
Jie yra lyg paupių nendrės,
kurios nudžiūva greičiau
už
kitus augalus.
Gerumas yra tarsi vešlus sodas,
o išmalda išlieka amžinai.
Turtas ar uždarbis pasaldina
gyvenimą,
betgi geriau už abu – rasti lobį.
Palikuonys ir miesto įkūrimas
įamžina žmogaus vardą,
bet geriau už abu yra žmogui, kuris
įgyja išminties.
Galvijai ir sodai žmogų praturtina,
bet geriau už abu – ištikima
žmona.
Vynas ir muzika džiugina širdį,
bet geriau už abu – draugų meilė.
Fleita ir arfa pagražina dainą,
bet geriau už abu – malonus balsas.
Meilumas ir grožis džiugina akį,
bet labiau už abu – dirvos derlius.
Draugas ar bičiulis yra visad
mėgstami,
bet geriau už abu – protinga
žmona.
Giminaitis ar padėjėjas yra
naudingi bėdoje,
bet išmalda padeda geriau už abu.
Auksas ir sidabras žmogų ant kojų
pastato,
bet geras patarimas už abu
labiau vertinamas.
Turtas ir jėga drąsina širdį,
bet geriau už abu – pagarbi
VIEŠPATIES baimė.
Pagarbiai VIEŠPATIES bijančiam nėra
skurdo;
ja gyvenančiam nėra reikalo
ieškoti pagalbos.
Pagarbi VIEŠPATIES baimė tarsi
vešlus sodas, –
ji saugo žmogų geriau, negu bet
kokie
turtai.

Apie elgetavimą

Mano vaike, negyvenk iš
elgetavimo!
Geriau mirti, negu elgetauti.
Kai žmogus turi žiūrėti į kito stalą,
jo buitis nėra verta vadintis
gyvenimu.
Kitų žmonių skanėstai užteršia
stemplę;
protingas, išauklėtas žmogus nuo
to
saugosis.
Begėdžio burnai elgetavimas yra
saldus,
bet jo viduje dega kaip ugnis.

Mirtis

O mirtie! Kaip kartu
yra apie tave pagalvoti
žmogui, ramiai gyvenančiam savo
namuose,
vyrui, neturinčiam jokio rūpesčio,
visur sėkmės lydimam
ir dar stipriam smagintis
gyvenimo malonumais!
O mirtie! Koks geras tavo
nuosprendis
žmogui, esančiam skurde ir
bejėgiam,
palaužtam metų naštos ir
besirūpinančiam viskuo,
nusivylusiam ir netekusiam vilties!
Nebijok mirties nuosprendžio;
atsimink, kad jis apima ir tavo
protėvius, ir palikuonis.
Toks yra VIEŠPATIES nuosprendis
visiems kūriniams;
kodėl tad tu turėtum atmesti
Aukščiausiojo valią?
Ar žmogus gyvena dešimt metų, ar
šimtą, ar tūkstantį,
Hade nesiskundžiama dėl
gyvenimo trukmės.

Nedorėlių likimas

Neapkenčiami vaikiščiai yra
nusidėjėlių vaikai,
kvailos išperos gyvena nedorėlių
namuose.
Nusidėjėlių vaikų paveldas sunyks,
o jų palikuonys patirs amžiną gėdą.
Vaikai keiks savo nedorą tėvą,
nes per jį jie kenčia gėdą.
Vargas jums, nedorėliai,
kurie atmetėte Aukščiausiojo
Įstatymą!
Jeigu turite vaikų, juos ištiks
neganda;
jeigu tapsite tėvu, tai bus tik
dejonė.
Jums suklupus, ilgai netils
džiaugsmas,
o jums numirus, jūsų daliai teks
prakeikimas.
Visa, kas iš žemės, sugrįžta į žemę,
taip nedorėliai eina iš prakeikimo
į žūtį.

Žmogaus kūnas yra tik kvapas,
bet doras vardas niekad nebus
sunaikintas.
Gerbk savo vardą, nes jis tave
pergyvens ilgiau,
negu tūkstantis aukso sankaupų.
Laimingo gyvenimo dienos yra
suskaičiuotos,
bet geras vardas išlieka amžinai.

Gėdos jausmas

Mano vaikai, likite ištikimi savo
auklėjimui
ir būkite ramūs;
kokia gali būti nauda iš paslėptos
išminties
ir paslaptyje laikomo lobio?
Geriau žmogus,
slepiantis
savo kvailumą,
negu žmogus, slepiantis savo
išmintį.
Užtat gerbk mano žodžius,
nes negera visa ko gėdytis
nei kiekvienam gėdos pajutimui
pritarti.

Prieš tėvą ar motiną gėdykis
ištvirkavimo,
prieš didžiūną ar valdovą – melo.
Prieš teisėją ar pareigūną
gėdykis nusikaltimo,
prieš bendriją ir žmones – Įstatymo
laužymo.
Prieš savo bendrininką ar draugą
gėdykis apgaulės,
o vietoje, kur apsigyveni, – vagystės.
Gėdykis sulaužyti priesaiką ar
sutartį
ir alkūnėmis atsiremti prie stalo.
Gėdykis šiurkštumo priimant ar
duodant,
tylos prieš tuos, kurie tave sveikina,
žvilgsnių į palaidūnę,
atsisakyti padėti giminaičiui,
pasisavinti kito dalį ar dovaną,
spoksoti į kito vyro žmoną,
lengvabūdiškai elgtis su jo tarnaite –
neik prie jos lovos, –
sakyti užgaulių žodžių draugams –
nepalydėk dovanos pajuoka, –
pakartoti, ką esi girdėjęs,
ir išduoti patikėtas paslaptis.
Tada žinosi, kas yra tikra gėda,
ir būsi visų mėgstamas.

Šių dalykų nesigėdyk, kad nenusidėtumei,
norėdamas išvengti gėdos:
Aukščiausiojo Įstatymo bei jo įsakų,
nuosprendžio, išteisinančio bedievį;
atsiskaityti su bendrininku ar
pakeleiviais
ir pasidalyti bičiulių paveldo;
svarstyklių ir svarsčių tikslumo,
ar įsigyti daug, ar mažai dalykų;
dėrėtis su pardavėju dėl kainos
ar dažnai vaikus drausminti rykšte,
ar tingų vergą kruvinai nuplakti;
antspaudo, kad laikytum namie
neprotingą žmoną,
ir rakto, kur yra daug rankų;
suskaičiuoti kiekvieną indėlį
ir užrašyti visa, kas duota ir gauta,
sudrausti nemokšas bei kvailuosius
ar senius, nusikaltusius ištvirkavimu.

Tada būsi tikrai taurus,
ir visi laikys tave santūriu.

Duktė kelia tėvui rūpestį

Duktė yra lobis, kuris verčia
tėvą budėti,
rūpestis dėl jos neleidžia jam
užmigti.
Kol jauna, baisu, kad ji neištekės,
o jai ištekėjus, ima baimė,
kad ji
bus nemylima.
Kol ji dar mergelė, gąsdina mintis,
kad gali būti suviliota
ir tapti nėščia savo tėvo namuose;
o jai turint vyrą, baisu,
kad nebus ištikima,
ir, nors jau ištekėjusi, neramu,
kad ji bus bevaisė.
Mano sūnau, griežtai saugok savo
dukterį,
kad nepadarytų tavęs pajuoka tavo
priešams,
priežodžiu mieste bei tautos
sueigoje
ir neužtrauktų tau gėdos miesto
vartuose.
Žiūrėk, kad nebūtų pinučių jos
kambaryje
nei vietos, iš kurios matytųsi
priėjimas prie namų.
Neleisk jai puikautis savo grožiu
prieš
jokį vyrą
ir leisti laiką tarp ištekėjusių

moterų.
Juk kaip iš drabužių išlenda kandys,
taip iš moters išeina jos
nedorumas.
Geriau nedraugiškas vyras negu
draugiška moteris,
bet geriau sąžininga duktė
negu
begėdis sūnus.

Dievo darbai Kūrinijoje

Nūn prisiminsiu VIEŠPATIES darbus
ir apsakysiu, ką esu matęs.
Žodžiu VIEŠPATIES darbai atsirado;
visi kūriniai vykdo jo valią.
Kaip saulė savo šviesa žvelgia
žemyn į visa,
taip VIEŠPATIES šlovė pripildo jo
darbus.
VIEŠPATS nėra leidęsis net
šventiesiems
apsakyti visus jo nuostabius darbus,
nors VIEŠPATS Visagalis yra
davęs savo galybėms
jėgų ištverti jo garbėje.
Jis ištiria bedugnę ir žmogaus širdį,
supranta jų gelmių paslaptis.
Juk Aukščiausiasis žino visa,
kas gali būti žinoma;
jis mato visus dalykus,
kurie
turi įvykti.
Jis atskleidžia, kas yra buvę ir
kas
dar įvyks,
apreiškia paslėptų dalykų pėdsakus.
Jokios įžvalgos jam netrūksta,
niekas nuo jo nepasislepia.
Jis tvarko galingus savo išminties
darbus;
nuo amžinybės jis yra vienas ir
tas
pats.
Nieko nepridėta, nieko neatimta;
patarėjo jam nereikia!
Kokie gražūs yra visi jo darbai,
žavūs pasižiūrėti ir džiugūs regėti!
Visa tai gyvena ir lieka amžinai;
kūriniai yra išlaikomi,
kad
atliktų savo paskirtį.
Visi jie ateina po du,
vienas tinkantis kitam;
nė vieno iš jų nepadarė be reikalo.
Kiekvienas pasikeičia savo
ypatingu geru su kitu.
Kas galėtų prisižiūrėti ligi valiai
jo
garbės?

Saulė

Aukštųjų valdų grožis,
giedrasis padangių skliautas
ir pats dangus yra šlovės reginys.
Saulė pasirodo ir tekėdama skelbia,
koks ji nuostabus spinduolis –
Aukščiausiojo kūrinys.
Vidudienį ji išdegina žemę,
ir kas gali pakelti jos ugningą
kaitrumą?
Tartum liepsnojanti kieto metalo
krosnis,
ji savo spinduliais padega kalnus.
Ugningu liežuviu kaitina pasaulį,
savo spindesiu apžilpina akis.
Taip, didis yra VIEŠPATS,
jos
Kūrėjas,
kurio žodžiu siųsta ji skuba savo
keliu.

Mėnulis

Mėnulis žymi metų laikų kaitą,
viešpatauja laikams
ir tarnauja kaip jų amžinas ženklas.
Iš mėnulio ateina ženklas
iškilmių dienoms,
iš šviesos davėjo, išblėstančio
po
pilnaties.
Jaunatis, kaip rodo jos vardas,
atsinaujina.
Koks jis nuostabus, kai keičiasi, –
švyturys galybėms aukštybėse,
šviečiantis dangaus skliaute!

Žvaigždės

Dangaus grožis ir puikybė yra
žvaigždės,
puošiančios savo mirgėjimu
VIEŠPATIES aukštybes.
VIEŠPATIES įsakymu jos stovi sau
skirtose vietose
ir niekad nepailsta budėdamos.

Vaivorykštė

Pažvelk į vaivorykštę! Tada
šlovink jos Kūrėją,
nes ji nepaprastai graži
savo
puošnumu.
Ji apglėbia dangaus skliautą savo
didingu lanku;
Aukščiausiojo rankos jį galingai
įtempė.

Gamtos stebuklai

Savo žodžiu jis siunčia pūgą
ir išskubina savo nuosprendžio
žaibus.
Užtat atidaromos saugyklos
ir debesys išskuba kaip paukščiai.
Savo galybe jis duoda audros
debesims jėgą
ir sutrupina krušos gabalus.
Jo balso griausmas priverčia
raitytis žemę,
savo galybe jis supurto kalnus.
Jo valia pietys pučia,
šiaurys atpučia audrą ir atūžia
viesulas.
Sniegą jis barsto lyg plasnojančius
paukščius;
snaigės krinta ant žemės lyg
skėrių spiečiai.
Jų baltumo grožis apakina akis,
joms dulksnojant, neatsistebi širdis.
Jis beria šerkšną žemėje kaip
druską;
varvekliai sušąla kaip erškėčių
dygliai.
Jis pasiunčia šaltus šiaurio gūsius,
ir vandenį sukausto ledas,
apdengdamas visas kūdras,
tartum vanduo apsišarvuotų.
Kai kalnų augmeniją išdegina
kaitra,
o žydinčios lygumos tarsi liepsnoja,
lašantys debesys visa greitai pagydo,
o krintanti rasa atgaivina
išdžiūvusią žemę.

Savo minties galybe jis
numalšino Bedugnę
ir apsodino ją salomis.
Žmonės, plaukę jūra, pasakoja apie
jos pavojus,
jų klausydamies esame lyg
perkūno trenkti.
Joje yra keistų ir nuostabių
kūrinių,
visokiausių gyvūnų ir milžiniškų
jūros
pabaisų.
Per jį kiekvienas jo pasiuntinių
sėkmę patiria
ir jo įsakymu įvykdo jo valią.

Kad ir kiek pasakotume,
negalėtume visko apsakyti;
tebūna tad paskutinis žodis:
“Jis yra visas visur!”
Kur galime rasti jėgų jam
pašlovinti?
Juk jis yra didingesnis už visus
savo
kūrinius.
Iš tikrųjų šiurpą keliantis ir
didingas yra VIEŠPATS,
nuostabi jo galybė.
Garbinkite VIEŠPATĮ ir aukštinkite jį,
kiek tik galite.
Aukštindami jį, sukaupkite
visas
jėgas
ir nuovargiui nepasiduokite,
nors ir negalite jo suprasti.
Juk kas yra jį matęs ir kas
gali jį
apsakyti?
Ar kas gali pašlovinti jį,
kaip
jam dera?
Daug dalykų, didesnių už šiuos,
yra
paslėpta,
nes aš esu matęs tik nedaug jo
kūrinių.
Juk VIEŠPATS padarė visus kūrinius
ir jį garbinantiems suteikia
išminties.

H. TIKĖJIMO PROTĖVIŲ ŠLOVĖ

“Giesmė mūsų protėvių garbei”

Nūn šlovinkime garbingus vyrus,
savo protėvius – kiekvieną
savo
kartoje.
Daug garbės VIEŠPATS išdalijo,
daug iš savo didybės, nuo
senųjų
laikų.
Kai kurie valdė savo karalystes
ar įgijo gerą vardą savo žygiais;
kiti davė patarimų,
nes
buvo įžvalgūs;
dar kiti regėjo visa pranašystėje.
Kai kurie vedė tautą savo
patarimais
ir tautos Įstatymo žinojimu, –
jie buvo išminčiai savo mokymu.
Kai kurie sukūrė melodijų
giesmėms
ar parašė giesmių žodžius.
Kiti buvo apdovanoti turtais ir
jėgomis,
gyvendami ramiai savo ūkiuose.
Visi jie įgijo vardą savo kartoje
ir buvo savo meto pasididžiavimas.
Kai kurie paliko vardą,
kad kiti skelbtų jų šlovę.
Betgi apie kitus neliko atminimo,
nes jie tapo užmiršti lyg
niekad
nebūtų buvę,
tartum jie nebūtų gimę,
lygiai kaip ir jų vaikai.
Tačiau ir šie buvo teisūs žmonės,
kurių dori darbai nebus užmiršti.
Jų šeimose lieka jų turtas,
jų palikuonims – jų paveldas.
Jų dėka palikuonys laikosi
Sandoros,
kaip ir jų vaikai per savo tėvus.
Amžinai išsilaikys jų palikuonys,
ir jų šlovė niekad nebus išdildyta.
Jų kūnai palaidoti ramybėje,
bet jų vardas gyvas kartų kartose.
Sueigose bus pasakojama
apie
jų išmintį
ir bendrija skelbs jų šlovę.

Enochas

Enochas ėjo savo kelią su
VIEŠPAČIU
ir buvo paimtas {į dangų}, –
kad būtų grįžimo {pas Dievą}
ženklas visoms kartoms.

Nojus

Teisusis Nojus buvo rastas be
priekaištų,
pražūties metu jis išlaikė gyvą
žmoniją.
Užtat, Tvanui ištikus,
likutis buvo išsaugotas žemėje.
Amžina sandora buvo su juo
sudaryta,
kad gyvūnai niekad daugiau
nebūtų Tvanu sunaikinti.

Abraomas

Abraomas buvo didis daugelio tautų
tėvas,
nebuvo kito, šlove panašaus į jį.
Jis laikėsi Aukščiausiojo įsako
ir įėjo su juo į sandorą.
Jis patvirtino įsaką savo
paties kūne
ir bandomas buvo rastas ištikimas.
Užtat VIEŠPATS ir laidavo
jam
priesaika,
kad laimins tautas per jo
palikuonis,
padarys jį taip gausų,
kaip žemės
dulkės,
išaukštins jo palikuonis
kaip
žvaigždes
ir duos jiems paveldą nuo
jūros
iki jūros –
nuo Upės iki žemės pakraščių.

Izaokas ir Jokūbas

Taip pat ir Izaokui jis atnaujino
tą
pažadą
dėl Abraomo – jo tėvo.
Sandora su visais jo protėviais
buvo
patvirtinta,
ir palaiminimą jis paskyrė
Jokūbo galvai.
Dievas pripažino jį kaip pirmagimį
ir davė jam savo paveldą;
jis nustatė ribas giminėms
ir jų padalą į dvylika.

Mozė

Iš Jokūbo VIEŠPATS leido
kilti teisiam vyrui,
kuris rado malonės visų akyse
ir buvo brangus Dievui bei
žmonėms, – Mozei.
Palaiminimu tebūna jo atminimas!
Dievas padarė jį garbe prilygstantį
šventiesiems
ir stiprino jį klaiką keliančia jėga.
Mozės žodžiais jis darė ūmius
stebuklus
ir aukštai iškėlė Mozę karalių akyse.
Per jį davė įsakymus savo tautai
ir apreiškė jam savo šlovę.
Už jo patikimumą ir kuklumą jį
pašventino,
išsirinkdamas iš visos žmonijos.
Leido jam išgirsti savo balsą,
įvedė jį į tamsų debesį
ir veidas į veidą davė jam
įsakymus –
gyvenimo ir supratimo įstatymą,
kad mokytų Jokūbą Sandoros
ir Izraelį jo įsakų.

Aaronas

Jis išaukštino ir Aaroną,
šventą vyrą kaip Mozė,
jo brolį iš Levio giminės.
Su juo sudarė amžiną sandorą
ir suteikė jam savo tautos kunigystę.
Apdovanojo jį didingumu
ir apgaubė didybės dvelkimu.
Aprengė jį prabangiu puošnumu,
papuošė garbingais drabužiais –
kelnėmis, tunika ir skraiste.
Jos apvadą apkabinėjo
granatmečio obuoliais
bei daugybe auksinių varpelių,
kad skambėtų jam einant,
garsiai aidėdami Šventykloje
kaip priminimas jo tautai.
Davė jam ir šventuosius apdarus
iš aukso, mėlyno ir tamsiai
raudono purpuro, –
meistriškai išsiuvinėtus;
nuosprendžio krūtinės dėklą, efodą
ir juostą
iš raudonų siūlų, – audėjo
dirbinius.
Davė jam brangakmenių, įraižytų
kaip antspaudų žiedai,
įrėmintų aukso rėmeliais, –
auksakalio dirbinį, –
kad įraižytomis raidėmis būtų
paminėta
kiekviena Izraelio giminė.
Įdėjo auksinę diademą į jo turbaną –
juostelę, įraižytą kaip antspaudo
žiedas,
su įrašu: “Šventas” –
garbės ženklą, nuostabų dirbinį,
malonų reginį akims, tobulą
pasigrožėti!
Tokių gražių dalykų prieš jį nebuvo;
joks pašalietis jų nevilkėjo,
bet vien tik jo sūnūs ir palikuonys
visais laikais.
Jo javų atnaša yra deginama,
kaip nustatyta auka,
kasdien du sykius.
Mozė jį pašventino, patepdamas
šventuoju aliejumi,
kad būtų amžina Sandora su juo ir jo
palikuonimis, –
taip amžina, kaip amžinas
dangus, –
jie tarnautų VIEŠPAČIUI ir
būtų
kunigais,
laimintų jo vardu jo tautą.
{Dievas} išrinko jį iš visų gyvųjų,
kad
atnašautų
deginamąsias aukas ir rinktines
atnašas VIEŠPAČIUI,
kad degintų atminimui malonaus
kvapo atnašas
ir atliktų permaldavimą už
Izraelio tautą.
{Dievas} patikėjo jam savo
įsakymus
su galia įsakyti ir teisti, –
pamokyti jo įsakų Jokūbą
ir apeigų Izraelio palikuonis.
Išsišokėliai susimokė prieš jį
dykumoje,
jam pavydėdami, –
Datanas ir Abiramas bei jų sekėjai
ir iš pykčio įniršęs Koraho
sambūris.
Bet VIEŠPATS pamatė ir supyko, –
sunaikino juos savo degančiu
pykčiu.
Jis padarė jiems nuostabių darbų,
prarydamas juos ugnies liepsnomis.
Jis padaugino Aarono šlovę
ir suteikė jam paveldą;
jam paskyrė šventąsias atnašas
su Artumo duona, kaip jo dalį.
Juk jie valgo iš VIEŠPATIES aukų,
kurias jis suteikė jam ir jo
palikuonims.
Betgi tautos žemėje paveldo jis
neturi, –
dalies tarp žmonių neturi, –
nes pats VIEŠPATS yra jo
dalis
ir paveldas.

Finehas

Finehas, Eleazaro sūnus,
yra
trečias šlove
dėl savo uolumo gyventi
pagarbia VIEŠPATIES baime
ir ištverme, žmonėms nuo jo
nusigręžus.
Savo kilnios širdies padrąsintas,
jis atliko permaldavimą už
Izraelio tautą.
Užtat draugystės sandora buvo su
juo sudaryta,
kad jis būtų šventovės ir jo
tautos vadovas
ir kad jo palikuonys amžinai
turėtų kunigystės garbę.
Kaip buvo sudaryta sandora
su Dovydu,
Jesės sūnumi iš Judo giminės,
kad karaliaus paveldas eitų
tik iš
sūnaus jo sūnui,
lygiai taip Aarono paveldas
yra
vien tik jo palikuonims.

Nūn tad garbinkite VIEŠPATĮ,
jus šlove apvainikavusį!
Tesuteikia jums širdies išmintį
taip valdyti jo tautą teisumu,
kad jų gerovė neišblėstų
ir kad jų šlovė išliktų per
kartų
kartas.

Jozuė ir Kalebas

Jozuė, Nuno sūnus,
buvo narsus mūšyje
ir Mozės padėjėjas pranašo
tarnyboje.
Sukurtas būti, kaip jo vardas
leidžia suprasti,
didžiu Dievo išrinktųjų gelbėtoju, –
bausti priešus
ir duoti izraeliečiams jų paveldą.
Koks didis jis buvo,
kai
pakėlė ranką
kirsti kalaviju miestams!
Kas galėjo jam priešintis,
kai kovojo VIEŠPATIES mūšius?
Argi ne jo ranka saulė sustojo,
kad viena diena tapo lyg dvi?
Jis šaukėsi Dievo – Aukščiausiojo,
kai priešai apgulė jį iš visų pusių,
ir visagalis VIEŠPATS atsakė jam
nuožmia akmenų krušos audra.
Mūšyje jis nugalėjo tą tautą
ir šlaite sunaikino priešus,
kad tautos pripažintų jo
narsą ir
žinotų,
jog VIEŠPATS stebi savo tautos
kovas.
Kadangi jis visur atsidavė
Galingajam
ir Mozės dienomis įrodė savo
ištikimybę –
jis ir Jefūnės sūnus Kalebas,
jiedu pasipriešino maištininkų
sueigai,
sulaikė tautą nuo nuodėmės
ir nutildė jų nedorą murmėjimą.
Užtat vien tik jiedu buvo
apsaugoti
iš šešių šimtų tūkstančių
pėstininkų,
kad vestų izraeliečius į jų paveldą –
į kraštą, tekantį pienu ir medumi.
Jėga, kurią VIEŠPATS suteikė
Kalebui,
pasiliko su juo net žilos senatvės
sulaukusiu,
taigi jis galėjo užimti krašto
aukštumas,
ir jo vaikai gavo jas savo paveldui,
idant visi izraeliečiai matytų,
kaip gera būti atsidavusiu
VIEŠPATIES sekėju.

Teisėjai

Taip pat ir teisėjai, –
kiekvienas pagal savo pašaukimą, –
buvo žmonės, kurių širdis
nebuvo stabų suviliota
ir kurie neatsimetė nuo VIEŠPATIES –
tebūna palaimintas jų
atminimas!
Jų kaulai teželdina naują
gyvastį ten, kur jie guli,
šlovė šių įžymių žmonių
teatgyja per jų vaikus!

Samuelis

Žmonių gerbiamas, brangus savo
Kūrėjui,
įžadu pažadėtas dar motinos įsčiose
ir pašventintas VIEŠPAČIUI
kaip pranašas
buvo Samuelis – teisėjas,
kuris
atnašavo auką.
Dievo žodžiu jis įvedė karalystę
ir patepė didžiūnus,
kad
valdytų jo tautą.
VIEŠPAČIUI pavedus, jis
teisė bendriją,
lankydamas Jokūbo stovyklas.
Savo ištikimybe jis pasirodė
tikras pranašas
ir savo žodžiais patikimas regėtojas.
Jis šaukėsi visagalio VIEŠPATIES,
priešams apstojus iš visų pusių,
ir atnašavo žinduklį ėriuką.
Tada VIEŠPATS sugriaudė
iš
dangaus,
ir nuaidėjo šiurpą keliantis
jo
balsas.
Jis nugalėjo priešo valdovus
ir sunaikino visus filistinų
didžiūnus.
Artindamasis prie savo
gyvenimo galo,
prieš VIEŠPATĮ ir jo pateptąjį jis
paliudijo:
“Jokio kyšio ar slaptos dovanos
nesu paėmęs nė iš vieno!”
Ir niekas neišdrįso jo apkaltinti.
Net jam mirus,
žmonės ieškojo jo patarimo;
jis pranešė karaliui apie jo mirtį
ir iš kapo pakėlė balsą
pranašaudamas,
kad padarytų galą tautos
nedorumui.

Natanas ir Dovydas

Po jo atėjo Natanas
pranašauti
Dovydo dienomis.
Kaip taukai yra atskiriami iš
bendravimo atnašos,
taip Dovydas buvo išrinktas iš
izraeliečių.
Jis žaidė su liūtais,
tarsi
jie būtų ožiukai,
ir su meškomis, tarsi jos būtų
kaimenės ėriukai.
Argi savo jaunystėje jis
neužmušė milžino
ir neišvadavo tautos nuo gėdos,
kai jo ranka paleido iš mėtyklės
akmenį
ir paguldė pagyrūną Galijotą?
Juk Dovydas šaukėsi
VIEŠPATIES – Aukščiausiojo,
ir šis suteikė jėgų jo dešinei,
kad paguldytų įgudusį galiūną
ir išaukštintų savo tautos galybę.
Užtat moterys jį ir apdainavo,
šaukdamos: “Dešimt tūkstančių jis
nukovė!”
Dėl VIEŠPATIES suteiktų
palaiminimų buvo giriamas,
kai jam buvo duota karališka karūna.
Juk jis nugalėjo visur priešus
ir sunaikino savo priešininkus –
filistinus, –
sutriuškino jų galybę iki mūsų
dienos.
Kiekviename žygyje dėkojo
Šventajam – Aukščiausiajam,
skelbdamas jo garbę,
mylėjo savo Kūrėją iš visos širdies
ir kasdien jį šlovino giesmėmis.
Arfininkams nurodė stovėti
prieš aukurą
ir malonia melodija palydėti
šlovės giesmes.
Iškilmių apeigoms suteikė spindesio
ir nustatė visam laikui šventųjų
dienų
seką,
kad šventas VIEŠPATIES vardas būtų
šlovinamas
ir šventovė skambėtų nuo ryto iki
vakaro.
VIEŠPATS atleido jam nuodėmes
ir išaukštino jo galybę amžinai;
suteikė jam karalystės sandorą
ir garbingą sostą Izraelyje.

Saliamonas

Už savo nuopelnus įpėdinių
Dovydas turėjo
išmintingą sūnų, galėjusį
saugiai gyventi.
Saliamonas karaliavo taikos
laikotarpiu,
nes Dievas nuramino visas
krašto sienas,
kad šis pastatytų Namus jojo
vardui
ir parūpintų amžiną šventovę.
Koks išmintingas buvai, kai jaunas,
liejaisi per kraštus su pamokymu,
kaip patvinęs Nilas!
Tavo didelė išmintis sklido žemėje, –
tu pripildei ją gilios prasmės
patarlėmis.
Tavo garsas pasiekė tolimas salas, –
tu buvai mylimas už taikų valdymą.
Savo giesmėmis,
patarlėmis, mįslėmis –
atsakymais, kuriuos davei, –
tu stebinai tautas.
Tu buvai vadinamas tuo
garbingu vardu,
kuris buvo duotas Izraeliui.
Tu kaupei auksą tarsi geležį
ir sidabrą gausinai kaip šviną.
Bet tu atsidavei moterims
ir leidai joms viešpatauti savo
kūnui.
Tu sutepei savo garbę
ir padarei gėdą savo šeimai.
Užtraukei bausmę savo vaikams
ir savo kvailyste suteikei jiems
sielvarto.
Taip karališkasis skeptras
buvo
padalytas
ir iš Efraimo kilo maištinga
karalystė.
Bet VIEŠPATS nenustoja būti
gailestingas
ir nepalieka neįvykdyto nė vieno
savo
žodžio.
Jis niekad neišraus savo
išrinktojo vaikų
nei sunaikins jį mylėjusiojo
palikuonių.
Užtat jis suteikė Jokūbui likutį
ir Dovydui – šaknį iš jo paties
šeimos.

Rehabeamas

Saliamonas užmigo su savo
protėviais
ir paliko įpėdiniu vieną savo
sūnų – Rehabeamą,
platų kvailumu, stokojantį
nuovokos,
kuris savo elgesiu pavertė žmones
maištininkais.

Jeroboamas

Tada atėjo Nabato sūnus
Jeroboamas,
suvedžiojęs Izraelį nuodėme,
ir užvedė Efraimą ant nedoro kelio.
Nuo tada jų nuodėmės vis
labiau daugėjo,
kol pagaliau buvo ištremti iš
savo krašto,
nes jie atsidavė visokiam
nedorumui,
kol juos ištiko bausmė.

Elijas

Tada pakilo Elijas,

pranašas lyg ugnis,
jo žodis buvo lyg liepsnojanti
krosnis.
Jis sukėlė jiems badą
ir savo uolumu privertė juos
skursti.
VIEŠPATIES žodžiu jis aklinai
uždarė dangų
ir tris kartus pašaukė žemyn ugnį.
Koks garbingas esi, Elijau,
savo nuostabiais darbais!
Kieno garbė gali tavajai prilygti?
Tu prikėlei mirusį vaiką iš
mirties ir Hado
Aukščiausiojo žodžiu.
Tu siuntei karalius į žūtį
ir kėlei kilminguosius iš jų
ligos
lovų.
Tu girdėjai grasinimus prie
Sinajaus
ir bausmės nuosprendžius prie
Horebo.
Tu patepei karalius bausmėms
įvykdyti
ir pranašą būti tavo įpėdiniu.
Tu buvai paimtas aukštyn
ugnies viesule,
vežime su ugningais žirgais.
Tau skirta, kaip yra parašyta, ateityje
sušvelninti Dievo pyktį dar
jam
neįniršus,
atgręžti tėvų širdį į jų vaikus
ir atkurti Jokūbo gimines.
Laimingi tie, kurie tave matys,
ir tie, kurie yra užmigę meilėje!
Juk ir mes tikrai gyvensime.

Eliša

Kai Elijas buvo viesulo paimtas,
Eliša buvo jo dvasios pripildytas.
Dusyk tiek ženklų jis padarė
ir daug nuostabių darbų visais savo
burnos žodžiais.
Savo gyvenime jis niekad
nedrebėjo prieš jokį valdovą,
joks žmogus nepajėgė jo įbauginti.
Nebuvo nieko, kas jam būtų buvę
per sunku;
jo kūnas pranašavo iš ten,
kur
gulėjo palaidotas.
Gyvenime darė stebuklų,
ir po mirties jo darbai buvo
nuostabūs.

Nepaisant viso to, žmonės
negrįžo {pas Dievą}
ir nuo savo nuodėmių nesitraukė,
kol nebuvo išvaryti iš savo krašto
ir išblaškyti po visą žemę.
Bet Judas paliko, mažutė tauta,
su savo valdovu iš Dovydo namų.
Kai kurie jų darė, kas buvo
teisinga,
o kiti buvo be galo nedori.

Hezekijas

Hezekijas įtvirtino savo miestą,
įvesdamas į jo vidų vandenį, –
geležiniais įrankiais prakirto uolas
ir padarė vandens talpyklas.
Jam valdant, Sancheribas
įsiveržė į kraštą
ir atsiuntė Rab-Šakę iš Lachišo, –
jis grūmojo kumščiu Zionui ir
įžūliai didžiavosi.
Tuomet žmonių širdis apmirė ir
rankos drebėjo, –
jie buvo skausmo apimti lyg
gimdančios moterys.
Bet jie šaukėsi VIEŠPATIES,
kuris yra gailestingas,
tiesdami į jį rankas.
Greitai Šventasis iš dangaus
juos išgirdo
ir išgelbėjo juos per Izaiją.
VIEŠPATS parbloškė asirų stovyklą,
ir jo angelas juos sunaikino.

Izaijas

Nes Hezekijas darė,
kas
patiko VIEŠPAČIUI,
ir tvirtai laikėsi savo protėvio
Dovydo kelio,
kaip jam buvo įsakyta didžiojo
pranašo Izaijo,
mačiusio tą tiesą savo regėjimuose.
Izaijo dienomis saulė atgal paėjėjo,
ir jis prailgino karaliaus gyvenimą.
Savo bebaime dvasia jis
žvelgė į ateitį
ir guodė liūdinčius Zione.
Jis pranašavo apie tai,
kas bus iki to laiko pabaigos, –
apie paslėptus dalykus,
kurie
turės dar įvykti.

Jošijas ir pranašai

Jošijo vardas yra lyg
smilkalų mišinys,
parengtas prityrusio kvepalų
gamintojo.
Jo atminimas yra taip saldus,
kaip medus kiekvienam skoniui
ir kaip muzika puotoje.
Juk jis kentėjo dėl mūsų išdavysčių
ir sunaikino bjauriuosius stabus.
Jis buvo nuoširdžiai ištikimas
VIEŠPAČIUI
ir nedoru laikotarpiu dorai elgėsi.

Išskyrus Dovydą, Hezekiją ir Jošiją,
visi {karaliai} buvo nedori,
nes jie pamesdavo Aukščiausiojo
Įstatymą:
Judo karaliai priėjo liepto galą.
Juk jie atidavė savo galybę kitiems
ir savo garbę svetimai tautai.
Svetimieji sudegino šventąjį miestą
ir nusiaubė jo gatves,
kaip Jeremijas buvo pranašavęs.
Juk jie buvo blogai elgęsi su juo,
jau įsčiose pašventintu pranašu,
kad išrautų, nugriautų bei
sunaikintų
ir tada atstatytų bei atsodintų.

Ezekielis regėjo Šlovę,
kurią Dievas parodė jam kerubų
vežime.
Jis užsiminė ir apie Jobą,
kuris visad ištikimai laikėsi
teisumo kelio.

Be to, ir Dvylika Pranašų –
tesuklesti jų kaulai iš savo vietos
nauja
gyvastimi! –
nes jie davė jėgų Jokūbo tautai
ir gelbėjo juos viltingu tikėjimu.

Zerubabelis ir Ješua

Kaip galime išgirti Zerubabelį?
Jis buvo lyg antspaudo žiedas ant
dešinės,
kaip ir Jozadako sūnus Ješua.
Jiedu savo dienomis atstatė aukurą,
pastatė Šventyklą – šventą
VIEŠPAČIUI,
skirtą amžinai garbei.

Nehemijas

Taip pat ir Nehemijo atminimas yra
amžinas:
jis vėl mums atstatė išgriautąsias
sienas,
įtaisė vartus su skląsčiais
ir atstatė sunaikintus mūsų namus.

Žvilgsnis į praeitį

Mažai žemėje tėra buvę tokių kaip
Enochas, –
juk jis buvo paimtas iš žemės į
aukštybes.
Argi gimė kada kitas vyras kaip
Juozapas?
Net jo kaulais buvo pasirūpinta!
Taip pat ir Šemas, Setas ir Enošas
buvo garbingi,
bet Adomas garbingumu viršija visus
žmones.

Vyriausiasis kunigas Simonas

Didis tarp savo brolių savo
tautos šlove
buvo kunigas Simonas,
Johanano sūnus, –
jam gyvenant buvo atnaujinti Dievo
Namai
ir jo dienomis buvo įtvirtinta
Šventykla.
Jis padėjo pamatus aukštai
dvigubai sienai,
aukštai atraminei Šventyklos
aptvaro sienai.
Jo dienomis buvo iškasta vandens
talpykla –
tvenkinys savo dydžiu lyg jūra.
Jis rūpinosi, kaip apsaugoti savo
žmones nuo plėšikų,
ir įtvirtino savo miestą prieš apgulą.
Koks jis buvo didingas,
kai pažvelgdavo iš Padangtės,
kai išeidavo iš uždangos Namų!
Lyg aušrinė tarp debesų,
lyg mėnulio pilnatis iškilmių metu;
lyg saulė, šviečianti ant
Aukščiausiojo Šventyklos,
lyg vaivorykštė, suspindinti
padangių debesyse;
lyg rožės pirmienų dienomis,
lyg lelijos prie tekančio šaltinio,
tarsi Libano žaluma vasarą;
lyg ugnis ir smilkalai smilkytuve,
tarsi plakto aukso indas,
nusagstytas visokiais brangakmeniais;
lyg vešlus alyvmedis, pilnas vaisių,
ir lyg kiparisas, iškilęs virš debesų.
Kai jis užsivilkdavo savo
garbingą apdarą
ir nešiodavo savo didingus
drabužius,
kai pakildavo prie šventojo aukuro,
šventovės kiemui jis suteikdavo
didingumo.

Kai imdavo atnašų dalis iš
kunigų rankų,
stovėdamas prie aukuro žaizdro,
apsuptas brolių kunigų lyg
vainiku aplinkui,
jis būdavo tarsi jaunas
Libano kedras
palmių kamienų draugėje.
Visi Aarono sūnūs didingai
laikydavo rankose VIEŠPATIES
atnašą
prieš visą Izraelio bendriją.
Kai būdavo atlikęs tarnybą
prie
aukurų
ir sutvarkęs aukos žaizdrą
Aukščiausiajam – Visagaliui,
jis ištiesdavo ranką paimti taurės
ir atnašaudavo liejamąsias
atnašas – vynuogių kraują.
Jis išliedavo jį prie aukuro papėdės,
malonų kvapą Aukščiausiajam – visų
karaliui.
Tada Aarono sūnūs sušukdavo
ir pūsdavo kalto metalo trimitus,
kad prieš Aukščiausiąjį
galingai nuskambėtų šauksmai kaip
priminimas.
Tada visi žmonės kartu skubiai
puldavo kniūbsčia,
garbindami savo VIEŠPATĮ,
Visagalį, Aukščiausiąjį.

Tada giesmininkai užtraukdavo
šlovės giesmes,
ir virš minios aidėdavo malonios
šlovės melodijos.
O visi VIEŠPATIES Aukščiausiojo
žmonės džiūgaudavo,
melsdamiesi Gailestingajam,
kol vyriausiasis kunigas atlikdavo
tarnybą prie aukuro,
atnašaudamas Dievui skirtą auką.
Tada Simonas, nulipęs žemyn,
ištiesdavo rankas
virš visos izraeliečių bendrijos,
tardamas savo lūpomis
VIEŠPATIES palaiminimą
ir pašlovindamas jo vardą.
Tada žmonės antrą sykį
puldavo kniūbsčia
priimti palaiminimo iš Aukščiausiojo.

Paskatinimas

Nūn tad garbinkite visų Dievą,
kuris daro nuostabius darbus žemėje,
taurina mus nuo pat motinos įsčių
ir elgiasi su mumis gailestingai.
Tesuteikia jis mums širdies
linksmumo,
ir tebūna ramybė mūsų
dienomis Izraelyje
kaip senovėje.
Tepasilieka jo gerumas nuolat su
mumis
ir teišgelbsti jis mus mūsų
dienomis!

I. PABAIGA

Judo kaimynai

Dviejų tautų nemėgstu visa
gyvastimi,
o trečioji nėra net tauta:
gyvenančios Seire, filistinų
ir gyvenančių Šecheme
kvailųjų žmonių.

Baigiamasis autoriaus žodis

Išminties ir supratimo pamokas
šioje knygoje surašiau aš, Jėzus,
Siracho sūnaus Eleazaro sūnus iš
Jeruzalės,
kuris išliejo savo širdies išmintį.
Laimingas žmogus, kuris jas
apmąsto,
išmintingas bus, kas paims jas į
širdį!
Juk kas laikysis, viskam
turės
jėgų,
nes pagarbi VIEŠPATIES baimė yra
jų turinys.

Siracho malda

Dėkoju tau, VIEŠPATIE
ir Karaliau,
ir šlovinu tave, Dieve,
mano
Gelbėtojau.
Šlovinu tavo vardą,
nes buvai man apsauga ir parama,
išgelbėjai mane nuo žūties,
nuo piktų liežuvių rykštės
ir neištikimų melagio lūpų.
Man susidūrus su priešais,
tu
atėjai man padėti
ir savo gailestingumo ir vardo
pilnatve
išgelbėjai mane
iš nasrų, norėjusių mane praryti,
iš mano gyvasties tykojusiųjų
letenos,
iš mane apgulusiųjų išbandymų,
nuo dusinančios kaitros,
kuri
mane supo,
nuo liepsnojančios ugnies, kurios
nebuvau užkūręs,
nuo gelmių Hado pilve,
nuo nepadoraus liežuvio ir melo
žodžių –
nuo klastingo liežuvio šmeižto
karaliui.
Aš buvau arti mirties
ir mano gyvastis stovėjo
ant
Hado slenksčio.
Buvau apsuptas iš visų pusių,
ir nebuvo, kas man padėtų.
Nors ieškojau žmonių pagalbos, bet
jos neradau.
Tada aš atsiminiau tavo
gailestingumą, VIEŠPATIE,
ir tavo gerumą praeities amžiais,
nes tu gelbsti tuos, kurie
tavimi pasitiki,
ir išvaduoji juos iš priešų rankos.
Užtat pakėliau balsą iš žemės
ir maldavau išgelbėti nuo mirties.
Šaukiau: “Tu, VIEŠPATIE,
esi
mano tėvas!
Nepalik manęs vargo prispausto,
kai esu bejėgis gintis nuo įžūliųjų.
Visados šlovinsiu tavo vardą
ir giedosiu padėkos giesmes”.
Mano malda buvo išklausyta,
nes tu išgelbėjai mane nuo žūties
ir išvadavai mane iš vargo.
Užtat ir dėkoju tau bei šlovinu
ir garbinu VIEŠPATIES vardą.

Šlovės giesmė
Priedas hebrajiškajame tekste

Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes
jis yra geras,
nes jo gailestingumas amžinas.

Dėkokite šlovės giesmių Dievui,
nes jo gailestingumas amžinas.

Dėkokite Izraelio globėjui,
nes jo gailestingumas amžinas.

Dėkokite Visatos Kūrėjui,
nes jo gailestingumas amžinas.

Dėkokite Izraelio Atpirkėjui,
nes jo gailestingumas amžinas.

Dėkokite tam, kuris surinko
išblaškytą Izraelį,
nes jo gailestingumas amžinas.

Dėkokite tam, kuris atstatė savo
miestą ir šventovę,
nes jo gailestingumas amžinas.

Dėkokite tam, kuris želdina
galybę Dovydo namams,
nes jo gailestingumas amžinas.

Dėkokite tam, kuris išrinko
Zadoko sūnus būti kunigais,
nes jo gailestingumas amžinas.

Dėkokite Abraomo Skydui,
nes jo gailestingumas amžinas.

Dėkokite Izaoko Uolai,
nes jo gailestingumas amžinas.

Dėkokite Jokūbo Galingajam,
nes jo gailestingumas amžinas.

Dėkokite tam, kuris išsirinko Zioną,
nes jo gailestingumas amžinas.

Dėkokite Karaliui – karalių
Karaliui,
nes jo gailestingumas amžinas.

Jis pažadino savo tautos galybę,
šlovinkite jį už visus jo
ištikimuosius.

Už visus Izraelio vaikus, jam
artimą tautą.
Šlovinkite VIEŠPATĮ!

Poema apie išminties ieškojimą

{‘Alef} Kai dar buvau jaunas
ir ne klajūnas,
maldoje atvirai prašiau

išminties.
{Bet} Ji atėjo pas mane savo
grožiu,
ir iki pat galo jos ieškosiu.
{Gimel} Kaip žiedai davė
sirpstančias vynuoges –
širdies džiaugsmą,
{Dalet} taip mano kojos ėjo
tiesiu keliu,
nes nuo pat mažumės
sekiau jos žingsnius.

{He} Palenkiau tik truputį ausį

ir priėmiau ją,
bet radau sau daug

pamokymo.
{Vav} Kadangi tuo keliu eidamas
turėjau naudos,
todėl savo mokytojui

dėkingai duosiu garbę.

{Zajin} Kad apsisprendžiau
gyventi pagal išmintį
ir uoliai dariau gera, –
niekad nesigailėsiu.
{H.et} Grūmiausi su savimi,
norėdamas įgyti

išminties,
uoliai laikiausi jos

mokymo.
{T.et} Pasišvenčiau jai,
niekad nepailsau ją

gerbti.
{Jod} Tiesiau rankas dangaus
link
ir pažinau jos paslaptis.
{Kaf} Nukreipiau į ją savo

gyvastį
ir, laikydamasis tyrumo,

ją radau.
{Lamed} Iš pat pradžių per ją
įgijau įžvalgos;
užtat niekad nuo jos

nesitrauksiu.

{Mem}  Visa mano gyvastis buvo
sutelkta jos ieškoti;
užtat nūn ir įsigijau ją

kaip brangų turtą.
{Nun}  VIEŠPATS davė man
liežuvį kaip atlygį,
savo lūpomis ją šlovinsiu.

{Samech} Užeikite pas mane jūs,
nemokytieji,
ir pagyvenkite mano

mokykloje!
{‘Ajin} Kaip ilgai dar jūs
stokosite išminties maisto,
kaip ilgai dar pakęsite tą

didelį troškulį?
{Pe} Atvėriau savo burną ir
pasakiau:
“Įsigykite išminties, tai

pinigų nekainuoja!”

{Z.ade} Palenkite sprandą jos
jungui,
tepriima jūsų širdis

mokymą, –
{Qof} jos ieškantiems

išmintis yra arti,
ir kas rimtai ieško,

ją randa.
{Reš} Pasižiūrėkite savo akimis!
Triūsiau tik truputį,
bet radau sau daug

ramybės.
{Šin} Pasiklausykite tik truputį

mano mokymo,
ir per jį įgysite sidabro

ir aukso.

{Tav} Dievo gailestingumu
tesidžiaugia jūsų širdis,
niekad nesigėdykite jo
šlovinti.
{Pe} Atlikite savo užduotį

skirtu laiku,
ir laikui atėjus Dievas

jums atlygins.

{Tebūna šlovinamas VIEŠPATS per
amžius,
tebūna visados garbinamas jo
vardas!
Išmintis Jėzaus,
Eleazaro sūnaus Siracho sūnaus.
Tebūna šlovinamas VIEŠPATIES
vardas
dabar ir visados.}