Sinajaus apreiškimas minimas išėjimo knygoje, kur Dievas per Mozę perduoda Izraelio tautai dešimt įsakymų ir kitus nurodymus, tapusius moralės bei teisės pagrindu. Tai ne tik teisės aktų perdavimas, bet ir sandoros tarp Dievo ir žmonių įtvirtinimas.
Po išvedimo iš Egipto izraelitai keliauja per dykumą ir pasiekia Sinajaus kalną. Čia Mozė užlipa į viršūnę, kur bendrauja su Dievu. Kalnas apgaubtas debesimis, griaudžia perkūnija, žaibuoja – tokie gamtos reiškiniai pabrėžia įvykio reikšmę. Liaudis stovi atokiau, bijodama priartėti, nes Dievo artumas kelia baimę ir pagarbą.
Dešimt įsakymų, užrašytų ant akmeninių plokščių, tampa kertiniu religiniu ir etiniu pamatu. Jie apima tiek santykį su Dievu, tiek tarpusavio elgesį. Nurodoma gerbti tėvus, nesidievinti stabų, nevogti, nesvetimauti, nemeluoti. Tai principai, išliekantys aktualūs per amžius, nepaisant besikeičiančių epochų ar visuomenės normų.
Be pagrindinių įsakymų, Mozė gauna daugybę kitų įstatymų, reguliuojančių kasdienį gyvenimą. Jie liečia aukojimo ritualus, mitybos taisykles, socialinius santykius. Visa tai sudaro sistemą, kuria siekiama ne tik religinių praktikų laikymosi, bet ir teisingumo, dorovės visuomenėje.
Po ilgų dienų ant kalno Mozė sugrįžta pas tautą, tačiau randa žmones pagarbinančius auksinį veršį. Tai sukelia jo pyktį – akmeninės plokštės sudaužomos, o vėliau jis vėl užlipa į kalną naujai gauti Dievo įsakymų. Tai parodo, kaip greitai žmonės gali nuklysti nuo duoto kelio ir kaip svarbu nuolat priminti dvasinius įsipareigojimus.
Sinajaus įvykiai tapo esmine Judaizmo, o vėliau ir Krikščionybės dalimi. Įsakymai perimti į Vakarų teisės tradiciją, o jų reikšmė neapsiriboja vien religiniais tekstais. Jie vis dar veikia moralės supratimą, teisinius principus ir tarpusavio santykių normas.
Tai nebuvo vien istorinis momentas – tai nuolatinis įsipareigojimas laikytis aukštesnių vertybių. Sinajaus apreiškimas skatina ne tik paklusti taisyklėms, bet ir ieškoti gilesnio supratimo apie teisingumą, pareigą bei atsakomybę.