Teologiškai ir filosofiškai analizuojant Biblijos požiūrį į velnią, galima pastebėti, kad Senajame Testamente Šėtonas (hebrajiškai „ha-satan“, reiškia „kaltintojas“ ar „priešininkas“) nėra vaizduojamas kaip absoliutus Dievo priešas, o veikiau kaip Dievo valios įrankis. Šėtonas yra Dievo tarnas, atliekantis jam skirtą vaidmenį dvasinėje pasaulio struktūroje. Tai ženkliai skiriasi nuo vėlesnio krikščioniško supratimo, kuriame Šėtonas tampa nepriklausomu blogio įkūnijimu ir Dievo priešininku.
Jobo knygoje Šėtonas tiesiogiai bendrauja su Dievu. Čia jis veikia kaip Dievo pavedimo vykdytojas, o ne maištininkas. Jobo 1:6-7 rašoma: „Vieną dieną atėjus Dievo sūnums pasirodyti Viešpaties akivaizdoje, atsirado jų tarpe ir Šėtonas. Viešpats jam tarė: „Iš kur ateini?“ Tai rodo, kad Šėtonas turi laisvę įeiti į Dievo rūmus ir būti jo tarnų tarpe. Jis nėra nepriklausomas veikėjas, o paklūsta Dievo valiai. Dievas leidžia Šėtonui išbandyti Jobą, tačiau nustato ribas, ko jis negali padaryti. Šėtonas čia veikia kaip Dievo leidimu vykdantis išbandymus ir bando tikinčiųjų ištikimybę.
Amoso 3:6 pabrėžia, kad Dievas yra visų įvykių valdovas, ir tiek gėris, tiek blogis kyla iš Jo valios: „Ar būna mieste nelaimė, kurios Viešpats nebūtų siuntęs?“ Tai sustiprina supratimą, kad Senojo Testamento laikais Dievas suvokiamas kaip absoliuti jėga, kontroliuojanti ir teikiančią malonę, ir siunčiančią nelaimes. Šėtonas šiuo požiūriu yra tik viena iš priemonių, per kurias Dievas vykdo savo planus.
Zacharijo 3:1-2 Šėtonas vaizduojamas kaip „kaltintojas“, kuris bando apkaltinti vyriausiąjį kunigą Jėzų. Dievas jį sudraudžia, rodydamas, kad Šėtono galia ribota ir kad jis veikia Dievo nurodymu. Čia Šėtonas atlieka teisininko funkciją dangaus teisme, kaltindamas žmogų, tačiau ne kaip nepriklausomas blogio agentas, bet kaip Dievo kontrolėje esantis tarnas.
Velnias kartais atlieka savarankiškesnį vaidmenį, kaip matome I Kronikų 21:1, kur Šėtonas „sukilo prieš Izraelį ir sužadino Dovydą, kad suskaitytų Izraelį“. Tačiau šiame pasakojime įdomu tai, kad II Karalių 24:1 sako, jog tai Viešpats sužadino Dovydą. Tai rodo, kad Šėtono veikla gali būti suvokiama kaip Dievo valios vykdymas, nors veiksmai atrodo priešingi.
Persų mitologija taip pat turėjo įtakos kai kuriems Senajame Testamente randamiems aprašymams apie Šėtoną. Tobijo knygoje Šėtonas primena persų demonus – Deva, kurie buvo pašalinami per tam tikrus magiškus ritualus. Šėtono išvarymas smilkant širdį ir kepenis (Tobijo 6:8) atskleidžia sintezę tarp žydų ir persų kultūrinių įtakų.
Šiame kontekste Šėtonas nėra Dievo priešas, o veikiau jo tarnas, vykdantis tam tikras jam pavestas užduotis. Filosofiškai tai leidžia suvokti, kad blogis Biblijoje yra ne nepriklausoma jėga, kovojanti prieš Dievą, o Dievo valios išraiška, naudojama Jo planams įgyvendinti.