Diena rūstybės, diena toji
pavers pasaulį į pelenus,
kaip liudija Dovydas ir Sibilė.
Koksai bus drebėjimas,
kai ateis teisėjas,
visus griežtai ištirsiantis!
Trimitas, skleidžiąs nepaprastą garsą
visų kraštų kapuose,
sušauks visus priešais sostą.
Mirtis ir gamta nustėrs,
kai prisikels kūrinys,
turintis atsakyti teisiančiam.
Atneš prirašytą knygą,
kurioje bus viskas,
už ką pasaulis teisiamas.
Tad kai teisėjas atsisės,
visa, kas slapta, pasirodys,
niekas neliks nenubausta.
Ką aš vargšas tada sakysiu?
Ką šauksiuos užtarėju,
kai ir teisusis bus vargiai saugus?
Baisios didybės Karaliau,
kurs už dyką gelbsti žūstančius,
gelbėk mane, gerumo šaltini.
Atmink, malonusis Jėzau,
kad esu Tavo kelio priežastis,
nepražudyk manęs tą dieną.
Ieškodamas manęs, prisėdai pavargęs,
atpirkai kančia ant kryžiaus –
toks vargas tenebūna veltui.
Teisingai baudžiantis teisėjau,
suteik atleidimo dovaną
dar prieš ataskaitos dieną.
Dejuoju lyg kaltinamasis,
kaltė nurausvina man veidą,
atleisk maldaujančiam, Dieve.
Tu išrišai Mariją
ir išklausei plėšiką,
o ir man davei viltį.
Mano maldos nevertos,
bet Tu, gerasis, būk maloningas,
kad nedegčiau amžinoj ugny.
Suteik vietą tarp avių
ir atskirk mane nuo ožių,
pastatydamas į dešinę pusę.
Įrodęs prakeiktųjų kaltę,
karštoms liepsnoms pasmerkęs,
pašauk mane su palaimintaisiais.
Meldžiu parpuolęs ir sulinkęs,
sutrinta į pelenus širdimi,
pasirūpink mano galu.
Ašarų pilna toji diena,
kai prisikels iš pelenų.
Kaltas žmogus teismui;
tad atleisk šiems (mirusiems), Dieve.
Gerasis Viešpatie Jėzau,
suteik jiems atilsį. Amen.
„Dies Irae“ yra giesmė, kilusi iš XIII amžiaus ir tapusi esmine Vėlinių Mišių (Requiem) dalimi. Ji apmąsto Paskutinįjį Teismą, kai mirusieji prisikels ir kiekvienas žmogus turės atsakyti už savo gyvenimo veiksmus prieš Dievą, kuris ateis teisti pasaulio. Giesmė išreiškia žmogaus baimę ir gilų susirūpinimą dėl galimo teismo, tačiau kartu meldžia dieviškojo gailestingumo.
Giesmė prasideda vaizdu, kaip Dievo teismo dieną visa pasaulio tvarka suyra – pasaulis virsta pelenais. Trimitas, simbolizuojantis teismo dienos pranešimą, pažadina mirusiuosius, kurie turi stoti prieš teisingąjį teisėją. Šioje dalyje atsiskleidžia žmonijos trapumas ir baimė prieš absoliučią Dievo valdžią bei neišvengiamą teisingumą.
Toliau giesmėje apmąstoma teisingumo galia – kiekvienas žmogaus veiksmas, net slapčiausias, bus atskleistas ir įvertintas. Čia ypač stipriai išreiškiamas baimės jausmas: netgi teisieji negali būti tikri dėl savo išsigelbėjimo. Tai nuolankumo akimirka, kai suprantama, kad netgi geriausi iš mūsų yra pažeidžiami ir priklausomi nuo Dievo gailestingumo.
Vidurinėje dalyje kalbama apie Jėzų kaip pasaulio gelbėtoją. Kristaus kryžiaus auka tampa pagrindine žmonijos viltimi. Maldaujama Jėzaus atsiminti savo kančią ir suteikti atleidimą tiems, kurie Jį šaukiasi. Tai malda, kad Viešpats atleistų nuodėmes ir priimtų nuolankiai nusilenkusius į savo gailestingumo globą.
Giesmės pabaigoje susiduriame su dramatišku prašymu būti tarp „avių“ – teisiųjų – ir būti atskirtam nuo „ožių“ – prakeiktųjų. Taip pat maldaujama Dievo atleisti tiems, kurie jau mirė, ir suteikti jiems amžiną atilsį. Tai priminimas, kad kiekvieno gyvenimas turi pabaigą, o paskutinis teismas laukia visų.
„Dies Irae“ yra ne tik Paskutiniojo teismo giesmė, bet ir gilus žmogaus sielos apmąstymas apie mirtį, teisingumą, atgailą ir gailestingumą. Ji kalba apie žmogaus pažeidžiamumą ir bejėgiškumą prieš Dievo teismą, pabrėžia mūsų laikinumą bei būtinybę nuolankiai priimti dieviškąją valią. Giesmėje jaučiama egzistencinė įtampa tarp baimės dėl teismo ir vilties dėl Jėzaus Kristaus atperkamosios galios.
Ši sekvencija buvo sukurta tam, kad padėtų tikintiesiems susimąstyti apie savo sielos būklę, nuodėmes ir būtinybę pasiruošti galutiniam susitikimui su Dievu. Ji taip pat išreiškia viltį, kad per Kristaus atpirkimą, net ir didžiausi nusidėjėliai gali tikėtis Dievo gailestingumo.
„Dies Irae“ primena apie visų žmonių galutinį likimą – teismą, kuris atskleis tikrąją kiekvieno gyvenimo vertę. Tai kvietimas gyventi dorai, atgailauti už savo nuodėmes ir pasiruošti susitikimui su Viešpačiu. Ši giesmė išreiškia baimę ir neviltį dėl Paskutiniojo teismo, tačiau kartu teikia paguodą, nes yra šansas atgailauti ir pasitikėti Dievo gerumu.
Paskutinės eilutės „Gerasis Viešpatie Jėzau, suteik jiems atilsį“ maldauja Dievo atleidimo ne tik mums, bet ir mirusiesiems, todėl ši giesmė Vėlinių Mišiose tampa būdu melsti amžino atilsio visiems, kurie jau paliko šį pasaulį.