Sekminės, dar vadinamos Šventosios Dvasios atsiuntimo švente, yra viena svarbiausių krikščionių švenčių, švenčiama septintą sekmadienį arba penkiasdešimtą dieną po Velykų. Ši šventė simbolizuoja Šventosios Dvasios nusileidimą ant apaštalų ir Bažnyčios gimimą. Ji yra tiesioginis Kristaus pažado, kad po Jo prisikėlimo ir žengimo į dangų bus atsiųsta Dvasia, išsipildymas.
Sekminių įvykis yra aprašytas Apaštalų darbų knygoje. Apaštalai ir Jėzaus sekėjai susirinko Jeruzalėje, kur staiga „iš dangaus pasigirdo garsas, tarsi šėlstančio vėjo ūžesys“, ir ant kiekvieno iš jų nusileido ugnies liežuviai. Jie buvo pripildyti Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti įvairiomis kalbomis, kurių anksčiau nežinojo (Apaštalų darbai 2:1-4). Šis stebuklas leido apaštalams skelbti Evangeliją visiems Jeruzalėje buvusiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų kalbos ar kilmės. Tai buvo pirmasis kartas, kai Evangelija buvo paskleista taip plačiai, ir tai laikoma Bažnyčios misijos pradžia.
Sekminės yra labai simboliškos. Šventoji Dvasia, nusileidusi ant apaštalų, suteikė jiems jėgos ir drąsos liudyti Kristų pasauliui. Tai buvo įvykis, kuris atvėrė duris krikščioniškosios Bažnyčios plitimui ir veiklai visame pasaulyje. Apaštalai, kurie prieš tai buvo išsigandę ir nežinojo, kaip toliau skelbti Kristaus mokymus, po Sekminių tapo drąsūs ir pilni Šventosios Dvasios jėgos. Jie pradėjo skleisti Evangeliją ne tik žydams, bet ir pagonims, todėl ši diena laikoma visos Bažnyčios gimtadieniu.
Šventoji Dvasia yra viena iš Šventosios Trejybės asmenų, kartu su Dievu Tėvu ir Jėzumi Kristumi. Ji veikia kaip guodėjas, vadovas ir jėga, kuri veda tikinčiuosius gyvenime. Šventoji Dvasia padeda žmonėms suprasti Dievo valią, palaiko juos maldose ir teikia išmintį bei stiprybę kasdieniniame gyvenime. Sekminių įvykis pabrėžia, kad Dievas yra aktyviai veikiantis pasaulyje per Šventąją Dvasią, kuri nuolat palaiko Bažnyčią ir tikinčiuosius.
Simbolika Sekminėse yra labai ryški. Vėjas, kuris pasigirdo, simbolizuoja Dievo kvėpavimą, naują pradžią ir gyvenimą, o ugnies liežuviai simbolizuoja Šventosios Dvasios jėgą, kuri valo, apšviečia ir suteikia jėgų tikinčiųjų širdyse. Šios simbolikos dėka Sekminės tapo švente, kuri kviečia atsinaujinti, sustiprinti tikėjimą ir atsiverti Dievo veikimui kasdienybėje.
Sekminių šventė taip pat siejama su žydų švente Šavuot, kuri buvo švenčiama kaip derliaus šventė ir laikas, kai Dievas davė Mozei įstatymus ant Sinajaus kalno. Šis derinys tarp žydų tradicijos ir krikščionių Sekminių pabrėžia naują sandorą, kurią Dievas sudarė per Kristų ir Šventąją Dvasią.
Lietuvoje Sekminės turi ir stiprių liaudies tradicijų, kurios siejamos su gamtos ir gyvulių apsauga. Tą dieną buvo įprasta puošti namus, tvartus ir gyvulius žalumynais, kaip ženklą, kad prašoma Dievo palaimos ir apsaugos. Taip pat vykdavo įvairios bendruomeninės šventės, susijusios su gamtos atgimimu ir dėkojimu už pavasario dovanas.
Biblijoje Šventosios Dvasios atsiuntimas aprašytas Apaštalų darbuose:
Apaštalų darbai 2:1-4
„Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi stipraus vėjo šėlsmas, ir pripildė visus namus, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasiskirstę nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.“
Ištrauka aiškiai parodo Šventosios Dvasios veikimą, kuris transformuoja apaštalus ir padaro juos galingais Evangelijos skelbėjais.
Sekminės krikščionių gyvenime yra kvietimas būti atviriems Šventosios Dvasios veikimui ir vadovavimui. Ši šventė primena, kad kiekvienas tikintysis yra pašauktas būti liudytoju pasaulyje ir skleisti Evangeliją ne tik žodžiais, bet ir savo gyvenimo pavyzdžiu. Sekminių metu Bažnyčia švenčia ne tik Dvasios atsiuntimą, bet ir visų laikų tikinčiųjų pašaukimą dalyvauti Dievo misijoje.