Atumas (taip pat žinomas kaip Temu) buvo vienas iš svarbiausių dievų senovės Egipto mitologijoje ir laikomas kūrėju, kuris iš chaoso sukūrė visatą. Jis buvo pagrindinė Heliopolio kosmologijos dalis, kurioje buvo garbinamas kaip visatos pradžios dievas, atsakingas už visos gyvybės atsiradimą. Atumas dažnai siejamas su saulės dievu Ra, o kartais abu buvo sujungti į vieną dievą – Ra-Atumą. Senovės egiptiečiams jis buvo ne tik kūrėjas, bet ir dievas, simbolizuojantis saulės nusileidimą ir gyvenimo ciklų pabaigą.
Pagal Egipto mitologiją, Atumas atsirado iš pirmapradžio vandens chaoso, vadinamo Nun. Šiame chaose nebuvo nieko, tik tuštuma ir tamsa. Iš šios bedugnės Atumas pats save sukūrė – jis buvo pirmasis dievas, atsiradęs iš nieko, ir pradėjo kurti pasaulį. Egipto tekstai dažnai nurodo, kad Atumas sukūrė save per valios aktą arba kad jis pakilo iš pirmapradžio kalvos, kai pasaulis dar nebuvo suformuotas.
Atumas pradėjo kūrimo procesą gimdydamas pirmuosius dievus – Šu (oro dievą) ir Tefnut (drėgmės deivę). Šiuos du dievus jis sukūrė, sakoma, išspjaudamas arba išskirdamas juos, kas pabrėžia jo savarankišką kūrybinę galią. Šu ir Tefnut tapo tolesnio pasaulio kūrimo pagrindu, gimdydami kitus dievus: Gebą (žemės dievą) ir Nut (dangaus deivę), kurie vėliau gimdė Ozirį, Izidę, Setą ir Neftidę – pagrindines Egipto panteono dievybes. Ši dievų karta sudarė „Enneadą“ – devynių dievų grupę, kurią garbino Heliopolyje, Atumo garbinimo centre.
Atumas taip pat buvo laikomas saulės dievu, kuris simbolizavo gyvenimo ciklo užbaigimą. Jei Ra buvo saulė, kuri pakyla ir simbolizuoja naują pradžią bei kūrybinę galią, tai Atumas simbolizavo saulės nusileidimą ir jos pabaigą – saulės dievą, grįžtantį į pirmapradį chaosą vakare. Atumo susijungimas su Ra rodo Egipto tikėjimą dieviškąja šviesa ir gyvenimo ciklais, kurie nuolat atsinaujina ir grįžta prie pradžios taško.
Egipto religijoje Atumas buvo ne tik kūrėjas, bet ir dievas, simbolizuojantis pasaulio pabaigą. Egiptiečiai tikėjo, kad kaip Atumas sukūrė pasaulį iš chaoso, taip jis galės jį sugrąžinti į tą patį chaosą pabaigoje, kai viskas grįš į pirmapradę būseną. Šis cikliškas požiūris į gyvenimą ir mirtį buvo esminė Egipto religijos dalis, ir Atumo figūra pabrėžė šią ciklinę tvarką.
Religiniuose tekstuose Atumas taip pat buvo laikomas žmogaus gyvenimo globėju ir gynėju, ypač laidotuvių ritualuose. Egiptiečiai tikėjo, kad po mirties Atumas padės sieloms grįžti į pirmapradį vandenį ir galutinai susijungti su kosminiu chaoso ir tvarkos ciklu. Laidojimo tekstuose Atumas dažnai minimas kaip dievas, kuris padeda mirusiajam pereiti į pomirtinį gyvenimą ir užtikrina, kad siela pateks į amžinybę.
Atumo simbolika buvo daugialypė – jis ne tik buvo kūrėjas, bet ir sunaikintojas, saulės ciklo dalis, o taip pat kosminio tvarkos ir chaoso balanso palaikytojas. Egiptiečiai matė jį kaip universalią dievybę, kuri įkūnijo visas gyvenimo, mirties ir atsinaujinimo ciklo fazes. Jis buvo svarbi Egipto religijos figūra, simbolizuojanti kosmoso struktūrą ir tvarką, kurioje gyveno dievai ir žmonės.