Santa Maria del Fiore, dar vadinama Duomo, yra ne tik Florencijos, bet ir visos Italijos architektūrinė širdis. Ši didinga katedra išaugo ne kaip greitai sumanytas projektas, o kaip kelių šimtmečių meninės valios, inžinerinio ryžto ir tikėjimo triumfas. Kai jos statybos prasidėjo 1296 metais, Florencija buvo klestintis miestas, trokštantis katedros, kuri savo didingumu pranoktų ne tik Romą ar Pizą, bet ir laiką.
Pradžią davė architektas Arnolfo di Cambio, kuris numatė grakščią gotikinę struktūrą, tačiau pirmieji dešimtmečiai buvo pažymėti lėtu darbu ir dažnais pertrūkiais. XIV amžiuje statybos įgavo pagreitį, tačiau tikroji šlovė laukė ateityje – kupolo forma dar nebuvo išspręsta. Miesto vadovai, užuot pasitelkę įprastą metodą, paskelbė konkursą, kurį laimėjo vietinis aukštakulnis su architektūros įžvalga – Filippo Brunelleschi.
Brunelleschi ne tik sugalvojo statyti didžiausią tuo metu mūrinį kupolą, bet ir tai padarė be jokių medinių pastolių – naudodamas spiralinę mūro techniką ir pasikliaudamas geometrine simetrija. Jo sprendimas tuomet buvo laikomas beprotišku, tačiau šiandien jo kupolas laikomas vienu didžiausių inžinerinių stebuklų pasaulyje.
Iš išorės katedra žavi spalvoto marmuro mozaika – baltas iš Kararos, žalias iš Prato, rausvas iš Sienos. Fasadas – ne tik akmuo, bet istorija, papasakota per skulptūras, vitražus ir geometrinę tvarką. Viduje – šviesos, tylos ir aukščio dermė, kurioje žmogus pasijunta ne mažas, bet pakylėtas.
Katedros maldos – tai kasdienybės ritmas, kurį čia girdi kitaip. Skirtingai nuo daugumos Vakarų bažnyčių, šioje šventovėje pamaldų tonas – lėtas, ilgas, gilus. Skamba ne greiti pamokslai, bet giesmės, kurios pakimba kupolo skliaute tarsi šviesa virš Arno upės.
Santa Maria del Fiore ilgą laiką buvo didžiausia krikščionių bažnyčia pasaulyje. Jos interjere telpa apie 30 tūkstančių žmonių, tačiau dar daugiau – ją išvydusių ir visam gyvenimui įsimylėjusių. Ši katedra nėra tik akmuo ir menas – ji gyvas liudijimas to, ką gali sukurti žmogaus tikėjimas, kai jis drįsta svajoti plačiau nei leidžia epocha.