Sakramentai nėra atsitiktiniai ženklai ar pavienės malonės. Jie sudaro gyvą, tarpusavyje susijusį organizmą – tarsi kūną, kuriame kiekvienas narys turi savo paskirtį. Krikštas įveda į tikėjimą, Sutvirtinimas stiprina, Eucharistija maitina. Ligonių patepimas gydo, Atgaila atstato. Kunigystė ir Santuoka įjungia į tarnystę. Tačiau šio kūno širdis – Eucharistija.
Bažnyčios mokymas Eucharistijai skiria išskirtinę vietą. Ji vadinama „sakramentų sakramentu“, nes visi kiti sakramentai į ją veda. Krikštas leidžia pirmą kartą priimti Eucharistiją. Atgaila nuplauna kliūtis, kad būtų galima vėl dalyvauti jos slėpinyje. Kunigystė leidžia ją aukoti. Net Santuoka, tapdama Kristaus ir Bažnyčios vienybės ženklu, įgyja prasmę tik Eucharistijos šviesoje.
Eucharistija – tai ne tik viena iš septynių sakramentinių malonių. Tai pats Kristus. Ne simboliškai, bet realiai. Jos metu tikintysis priima ne prisiminimą apie Dievą, bet patį Dievą. Kūną, Kraują, Sielą ir Dievystę. Tai aukščiausia Dievo artumo forma šiame gyvenime.
Toks išskirtinumas kyla ne iš žmogaus svarstymų, bet iš Jėzaus veiksmų. Per Paskutinę vakarienę Jis ne palieka knygą, ne duoda įsakymų – Jis palieka save Duonoje ir Vyne. Tai ne tik paveldas, bet gyvas buvimas. Ir kai Bažnyčia švenčia Eucharistiją, ji ne kartoja istorijos, bet įžengia į patį Dievo laiko centrą – į Kryžiaus auką, į Prisikėlimo pergalę.
Todėl sakramentai nėra lygūs savo tikslais. Jie lygūs malonės tikrumu, bet ne kryptimi. Eucharistija yra jų aukštuma – ta, į kurią viskas kyla ir iš kurios viskas teka. Sakramentų sakramentas – ne todėl, kad geresnė, o todėl, kad pati pilniausia. Joje žmogus ir Dievas susitinka ne per ženklus, o per tikrovę.