Religinės frazės ir tekstai politikoje dažnai tampa įrankiu, padedančiu formuoti visuomenės nuomonę ir kurti emocinį ryšį su rinkėjais. Politikai, siekdami užsitikrinti rinkėjų palankumą, naudojasi religiniais šūkiais ar simboliais, ypač tais atvejais, kai visuomenėje tikėjimas užima svarbią vietą. Tai gali būti strategija įtikinti rinkėjus, jog kandidatas atstovauja jų moralinėms vertybėms ar turi dieviškąjį pašaukimą vadovauti.
Vienas ryškiausių pavyzdžių yra JAV prezidentų rinkimų kampanijos. Amerikos politikoje religija visada užėmė reikšmingą vietą, nes daugelis rinkėjų ją laiko pagrindine moralinės tapatybės dalimi. John F. Kennedy, pirmasis katalikas JAV prezidentas, 1960 metais kreipėsi į tautą ir sakė: „Aš nesu katalikų prezidentas. Aš esu prezidentas, kuris yra katalikas.“ Šiuo pareiškimu jis siekė įtikinti rinkėjus, kad jo tikėjimas nėra grėsmė šalies sekuliarioms vertybėms, tačiau tai taip pat rodė, kaip tikėjimas gali tapti centrine kampanijos ašimi.
Ronaldas Reaganas savo politiniuose pasisakymuose dažnai rėmėsi religiniais motyvais, norėdamas parodyti savo vertybinę tapatybę. Vienas iš jo garsiausių pasakymų – „Jei mes pamiršime, kad esame viena tauta po Dievu, tada būsime tauta, kuri visai išnyko.“ Šiais žodžiais jis ne tik pabrėžė savo tikėjimą, bet ir stiprino savo ryšį su konservatyviais rinkėjais, ypač tais, kurie remiasi krikščioniškomis vertybėmis.
Europoje religinės retorikos naudojimas politikoje buvo pastebimas ir XIX amžiuje. Vokietijos kancleris Otto von Bismarckas, pradėdamas kultūrinę kovą (Kulturkampf) su Katalikų Bažnyčia, siekė apriboti jos įtaką politikoje. Bismarckas teigė, kad „Bažnyčia turi būti atskirta nuo valstybės, tačiau moralinės vertybės turi išlikti pagrindiniu valstybės pamatu.“ Nors šis teiginys skambėjo neutraliai, jis iš esmės buvo bandymas kontroliuoti religinės bendruomenės politinį dalyvavimą ir remtis moralės idėjomis savo politinių tikslų siekimui.
Totalitariniai režimai taip pat yra manipuliavę religinėmis idėjomis. Benito Mussolini Italijoje bandė sukurti valstybės ir religijos aljansą, remdamasis katalikų tradicijomis. 1929 m. Laterano sutartimis jis užsitikrino Katalikų Bažnyčios paramą mainais už Vatikano nepriklausomybę. Nors oficialiai Bažnyčia palaikė neutralią poziciją, Mussolini pasinaudojo religine simbolika, kad sustiprintų savo autoritetą tarp katalikų tikėjimą išpažįstančių italų.
Religinės retorikos naudojimas dažnai kyla iš siekio pasiekti emocinį rezonansą su rinkėjais. Religiniai šūkiai ar citatos leidžia politikams sukurti moralinės atsakomybės įspūdį. Pavyzdžiui, Barakas Obama, kalbėdamas apie socialinį teisingumą, remdavosi biblinėmis temomis, tokiomis kaip brolybė ir atjauta. Viename iš savo pasisakymų jis sakė: „Esu savo brolio saugotojas. Esu savo sesers saugotojas.“ Šios mintys atliepė religines nuostatas apie rūpinimąsi kitais, tuo pat metu stiprindamos jo kaip empatijos kupino lyderio įvaizdį.
Religijos ir politikos susikirtimo taškai istorijoje atskleidžia, kaip tikėjimo simboliai ar tekstai tampa įrankiu, kurį politikai gali naudoti norėdami sustiprinti savo kampanijas ar pasiekti tam tikrų tikslų. Tai nėra tik dvasingumo išraiška – tai strategija, kurios tikslas yra sukurti moralinį autoritetą ar įtikinti žmones savo pašaukimu.