Religingumo formų institucionalizacija dažnai suprantama kaip procesas, kai dvasiniai įsitikinimai bei praktikos įgauna oficialią struktūrą. Kai kurios bendruomenės pradeda nuo laisvų apeigų ir asmeninių patirčių, bet ilgainiui kuria hierarchijas bei doktrinas, siekdamos išlaikyti tęstinumą ir sutelkti išteklius. Toks reiškinys aptinkamas beveik visose didžiosiose religijose, pradedant ankstyvosiomis gentinėmis kultūromis, baigiant sudėtingomis Bažnyčių ir dvasinių organizacijų sistemomis.
Lotyniškas terminas institutio nusako tam tikrą įsteigimą ar nustatymą, kurio tikslas – sukurti tvarką bendruomenės gyvenime. Religinėje plotmėje tai dažnai siejama su apeigų reglamentavimu, griežtomis taisyklėmis, oficialiai patvirtintais tekstais. Kiti analizuoja šį procesą kaip neišvengiamą žingsnį, padedantį perduoti dvasines vertybes ateities kartoms. Iš to kyla noras išlaikyti tradicijos vientisumą, išvengti nuolatinių interpretacijų, kurios galėtų sugriauti bendruomenės vienybę.
Ankstyvosios krikščionybės pavyzdyje matoma, kaip mažos tikinčiųjų grupės, susibūrusios dėl bendrų įsitikinimų, laikui bėgant ėmė formuoti vyskupystę, sinodus, apibrėžė doktrininius klausimus. Evangelijos tekstai, laiškai ir Bažnyčios Tėvų raštai padėjo sukurti bendrą mokymo branduolį. Vyskupų autoritetas tapo oficialiai pripažintas, o bendruomenės pritarė hierarchinei sistemai, nes toks kelias leido puoselėti vienodą mokymą. Vėliau atsirado vienuolijos ir teologijos mokyklos, subūrusios individų grupes, troškusias pasitelkti griežtus nuostatus norint išsaugoti dvasinę discipliną.
Kitose religijose aptinkama kitokių institucionalizacijos formų. Budizmas turi skirtingus vienuolynų tinklus, kuriuose pabrėžiamos taisyklės, formalizuotos meditacinės praktikos. Islamas, nors ir neturi vieno centrinio dvasinio autoriteto, taip pat išaugino mokslines bei teologines institucijas, analizuojančias Korano ir hadisų tekstus. Judaizme istoriškai egzistavo religinis teismas, Rabinų tarybos, kurios turėjo didelę įtaką etinėms bei kasdienio gyvenimo normoms. Galima manyti, kad panašus dėsningumas kartojasi beveik kiekvienoje religijoje, kai asmeninės dvasinės patirtys įgauna aiškius struktūrinius rėmus.
Toks formalumas padeda religiniams mokymams išlikti, ypač tuo metu, kai bendruomenės plečiasi geografiškai. Koordinacija, paremtų mokymų pateikimas ir apeigų standartizacija garantuoja, kad tikintieji jaus vienybę, nors gyventų skirtinguose kraštuose. Kai kurie sociologai pastebi, kad institucionalizacija gali skatinti didesnį atotrūkį tarp eilinių tikinčiųjų ir dvasinio elito, kuris reguliuoja doktrinos turinį. Gali susidaryti aplinkybės, kai charizminis vedlys praranda tiesioginį kontaktą su sekėjais dėl pernelyg komplikuotos administracinės struktūros.
Dvasinėse bendruomenėse, kurios neteikia reikšmės hierarchijoms, taip pat pastebimas tam tikras saviorganizacijos būdas. Asmenų sambūriai dažnai generuoja nerašytus įpročius ar taisykles. Tada galimas perėjimas link apibrėžto mokymo, formuojančio tam tikrą oficialią kryptį. Kai kuriems atrodo, kad tai prieštarauja pradiniam laisvos dvasinės patirties impulsui, nes individualumas tarsi užgožiamas. Kiti mano, jog tam tikra institucija sudaro sąlygas augti, tobulėti ir nenutrūkstamai tęsti dvasingumo praktiką per ilgus amžius.
Žvelgiant iš teologinės perspektyvos, religinio gyvenimo struktūravimas vadintinas natūralia pasekme, susijusia su bendruomenės poreikiu apsibrėžti savitas ribas. Tikintieji neretai jaučia stiprų saugumo jausmą, kai žino, kokie tekstai laikomi autoritetingais, kurie mokytojai pripažinti, o kurie – ne. Dvasinės institucijos suteikia galimybę išvengti nuolatinio nesusipratimo dėl ritualų, taip pat padeda neprarasti ryšio su istorinėmis šaknimis. Iš to gimsta ilgalaikė tradicijos tąsa, kuri tarnauja kaip ryšys tarp praeities, dabarties ir ateities kartų.